Šį penktadienį, rugpjūčio 25 d., įsigalioja pernai priimtas ES skaitmeninių paslaugų aktas (DSA). Be daugelio kitų dalykų, DSA įpareigoja dideles interneto platformas skubiai pašalinti neteisėtą turinį, neapykantą kurstančias kalbas ir vadinamąją dezinformaciją – Europos Komisijos pirmininkės Urzulos fon der Lejen (Ursula fon der Lejen) žodžiais tariant, siekiama „užtikrinti, kad interneto aplinka išliktų saugi erdvė“.
Labai didelės interneto platformos (VLOP), turinčios daugiau kaip 45 mln. aktyvių naudotojų per mėnesį, privalo laikytis taisyklių nuo penktadienio, o mažesnės platformos – iki vasario mėnesio.
Komisijos paskirtos 19 VLOP apima visus didžiuosius vardus – „Google“, „Facebook“, „Instagram“, „Twitter/X“, „YouTube“ ir „Amazon“, taip pat mažesnes, pavyzdžiui, „Wikipedia“, „LinkedIn“ ir „Snapchat“.
ES yra pasirengusi taikyti agresyvią vykdymo užtikrinimo tvarką. VLOP finansuos nuolatinę Europos Komisijos dezinformacijos darbo grupę, kurioje dirbs apie 230 darbuotojų, mokančių metinį „priežiūros mokestį“, sudarantį iki 0,05 proc. jų pajamų.
Ši darbo grupė užtikrins, kad VLOP laikytųsi iki šiol savanoriškai taikyto ES dezinformacijos praktikos kodekso. Be to, VLOP turi skelbti metinį rizikos vertinimą, kuris turi būti atliktas penktadienį, ir „uoliai“ šalinti nepatvirtintą turinį. Jei VLOP nesilaikys šių nurodymų, joms gali būti skirta bauda iki 6 proc. jų metinių pasaulinių pajamų. Arba Komisija gali pradėti tyrimą ir galbūt net apskritai neleisti joms vykdyti veiklos ES.
Birželio mėn. ES skaitmeninių technologijų komisaras Tjeri Britonas (Thierry Breton), kuris save praminė „teisėsaugos vykdytoju“, nuvyko į Silicio slėnį, kad primintų šią nuostatą.
Jis susitiko su „Twitter/X“ savininku Elonu Masku, kad patikrintų, kaip laikomasi DSA reikalavimų, taip pat su kitais technologijų srities vadovais, įskaitant „Meta“ generalinį direktorių Marką Cukerbergą.
Tuo tarpu mažesnes platformas turi reguliuoti atskiros ES valstybės narės, kurios iki vasario mėnesio turi įsteigti nacionalinius skaitmeninių paslaugų koordinatorius, kurie būtų „visos Europos priežiūros struktūros“ dalis.
Be šios kasdienės cenzūros, DSA taip pat numatytas „krizių valdymo mechanizmas“, pagal kurį „ypatingos krizės“ atveju Komisija gali nedelsiant įpareigoti platformas pašalinti turinį.
„Krizė“ apibrėžiama kaip „objektyvus pavojus, kad gali būti padaryta didelė žala visuomenės saugumui ar sveikatai Sąjungoje ar didelėje jos dalyje“.
Ar šis standartas įvykdytas, sprendžia ne nepriklausoma institucija ar net ne Europos Parlamentas, o pati Komisija.
Taigi, kokią kalbą turėtų kontroliuoti DSA?
Praėjusiais metais priimtame sugriežtintame Dezinformacijos praktikos kodekse dezinformacija apibrėžiama kaip „melagingas ar klaidinantis turinys, skleidžiamas siekiant apgauti arba gauti ekonominės ar politinės naudos ir galintis padaryti žalos visuomenei“. Kodeksas jau buvo pradėtas taikyti per rinkimus ir „reaguojant į krizes“, pavyzdžiui, COVID ir karą Ukrainoje.
Tokios priemonės dažnai įvardijamos kaip nekaltos ir apolitiškos, tiesiog nukreipiančios naudotojus nuo beprotiškų kalbų apie 5G bokštus, sukeliančius COVID, arba panaikinančios tyčinį užsienio kišimąsi.
Tačiau tikrovė nėra tokia rožinė.
Norėdami suprasti, kodėl, atkreipkite dėmesį į Europos skaitmeninės žiniasklaidos observatoriją (EDMO) – ES finansuojamą faktų tikrinimo centrą, kurio tikslas – „nustatyti dezinformaciją, išrauti jos šaltinius arba susilpninti jos poveikį“.
Ši grėsminga organizacija, kuri, žinoma, teigia esanti „nepriklausoma“ ir „nešališka“, iš esmės yra ES atsakas Didžiajam broliui.
2020 m. birželį Komisijos įsteigta organizacija, kuriai skirtas 13,5 mln. eurų biudžetas, rengia ataskaitas apie internetinį diskursą visoje ES. Į jas reguliariai įtraukiamos „faktų tikrinimo ataskaitos“, „dezinformacijos ataskaitos“ apie konkrečias šalis ir „ankstyvieji perspėjimai“ apie prognozuojamas dezinformacijos tendencijas, kad būtų galima jas „iš anksto užkardyti“.
Viename EDMO pristatyme aiškinama, kad „išankstinis paneigimas“ – tai „melo atskleidimo procesas… prieš jam prasidedant“.
EDMO veikla rodo, kaip ciniškai tokios biurokratinės struktūros naudojasi „dezinformacijos“ šmėkla.
Pavyzdžiui, jos 2023 m. informacinis pranešimas apie dezinformaciją Airijoje. Sužinome, kad EDMO reguliariai stebi 12 ES valstybės narės interneto platformų – tiek pagrindines platformas, tokias kaip „Twitter/X“, „WhatsApp“ ir „YouTube“, tiek mažiau ribotas jų alternatyvas, tokias kaip „Gettr“, „Telegram“ ir „Odysee“.
Informaciniame pranešime išvardyta daugybė Airijoje pastebėtų „dezinformacijos tendencijų“, kurios esą daro „žalą“.
Tai, be kita ko, yra šios tendencijos:
– „nativistiniai naratyvai“, kuriais priešinamasi migracijai, pavyzdžiui, hashtag’as „Airija yra pilna“, šūkis „padaryti Airiją saugią“ arba ryškus Airijos trispalvės naudojimas.
– „Lyčių ir seksualumo naratyvai“ apie drag queens ir translytiškumo problemas – jie yra „platesnio „prieš budrumą“ nukreipto naratyvo, kuriuo tyčiojamasi iš socialinio teisingumo kampanijų, dalis“, ir
– „aplinkosaugos naratyvai“, pavyzdžiui, klimato kaitos politikos ir Gretos Tiunberg (Thunberg) kritika, kurie, matyt, „prisideda prie platesnių antielitinių ir „kaimo Airijos ir Dublino“ naratyvų“.
Akivaizdu, kad tokiems naratyvams būdinga ne tai, kad jie yra „dezinformacija“, t. y. „melaginga informacija, kuria siekiama suklaidinti“. Veikiau tai yra politinių nuomonių, nesutinkančių su ES isteblišmentu, išraiška.
Jie reiškia Europos visuomenės pasipriešinimą nepopuliariai Europos elito palaikomai politikai – šiuo atveju masinei migracijai, transseksualų ideologijai ir „Net Zero“ ekologiniam taupymui.
Šis stulbinantis dokumentas atskleidžia, kad technokratinis kryžiaus žygis prieš vadinamąją dezinformaciją iš tiesų yra atvirai politinis ir antidemokratinis.
Tai, kas įvardijama kaip „dezinformacija“, iš tikrųjų yra bet koks politinis pasakojimas, kuris nepatinka globalistinei ES valdžiai (iš tiesų net terminas „globalistai“ įvardijamas kaip klaidingas mąstymas).
Tai mus sugrąžina prie DSA. Pagal šį orvelišką režimą šimtų nerinktų ES biurokratų komanda nuspręs, kas yra dezinformacija, ir nurodys didžiųjų technologijų įmonėms ją cenzūruoti.
Pačios įmonės, susidūrusios su rizika reputacijai ir finansinėmis nuobaudomis, neturės kito pasirinkimo, kaip tik paklusti. Tai gali būti daroma įvairiais būdais: tiesiog moderatoriams pašalinant turinį, šešėliniu draudimu probleminiams kūrėjams siekiant sumažinti jų pasiekiamumą, neleidžiant monetizuoti tam tikro turinio ir koreguojant algoritmus, kad jie būtų palankūs arba nepalankūs tam tikroms temoms.
Ir nors teisiniu požiūriu DSA taikoma tik ES, įdiegus ją didžiosiose technologijų įmonėse, šis didžiulis turinio reguliavimo aparatas neabejotinai paveiks ir kitų pasaulio šalių naudotojus.
Be to, patys Europos reglamentai turi įprotį plisti pasauliniu mastu – tai vadinamojo „Briuselio efekto“ procesas.
Pavyzdžiui, 2018 m. įgyvendintas ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), skaitmeninio privatumo įstatymas, dabar tapo pasauliniu standartu.
Daugelis šalių, įskaitant Japoniją, Braziliją, Didžiąją Britaniją po „Brexit“, taip pat daug JAV valstijų ir technologijų įmonių, priėmė lygiaverčius teisės aktus.
Tai, kad dabar tas pats gali nutikti ir su DSA, turėtų kelti nerimą mums visiems.
Nors DSA cenzūros režimo mastas gąsdina, jis atspindi ne tiek ES galią, kiek didėjantį jos nestabilumą.
Vokietijos ekonomika, Europos pramonės variklis ir pagrindinis euro stiprumo veiksnys, smunka dėl itin didelių energijos sąnaudų – vienintelė iš G7 šalių, kurios ekonomika šiais metais turėtų mažėti.
Tai paskatino dešiniųjų partijos „Alternative für Deutschland“, kuri šiuo metu surenka 20 proc. gyventojų apklausose ir yra antra pagal populiarumą Vokietijos partija, iškilimą.
Trapi Vokietijos vyriausybinė koalicija svarsto šią partiją uždrausti.
Tuo tarpu sukilusios dešiniosios partijos visame bloke – nuo Švedijos iki Austrijos ir Nyderlandų – per pastaruosius rinkimus pasiekė didelių laimėjimų, pasisakydamos prieš migraciją ir žaliąją politiką.
ES elitas taip pat įklimpo į „Kataro vartus“ – nešvarų korupcijos skandalą, kuriame aukščiausio rango ES pareigūnai kaltinami ėmę piniginius kyšius iš Kataro vyriausybės.
Taigi, artėjant kitų metų Europos Parlamento rinkimams, ES politinė klasė pagrįstai nerimauja dėl artėjančio populistų antplūdžio – juk net centro dešinioji Europos liaudies partija vis labiau krypsta į dešinę.
Taigi begėdiškai autoritarinė DSA – tai kovojančios ir vis labiau nepopuliarios ES institucijos produktas.
Tai gali būti džiugi žinia ES kritikams.
Vis dėlto atrodo, kad kuo labiau mažėja ES teisėtumas, tuo įžūliau ji kabinsis savosios valdžios.
Versta iš europeanconservative.com
