M. Parčiauskas. Molėtuose – cenzūra dėl kritikos partizaninį judėjimą juodinusiam M. Ivaškevičiui

Molėtuose neseniai nuvilnijo skandalas, kuris liko nežinomas nacionaliniu mastu, bet yra chrestomatinis ideologinės cenzūros, kurią tapo įprasta vadinti pašalinimo kultūra (Cancel Culture) ir apie kurią vis dažniau kalbama ir Lietuvoje, atvejis.

Dar daugiau, tai iliustruoja Lietuvoje jau pasiektą situaciją, kai turėti, mano nuomone, antivalstybines, bet kokį laisvės kovų didvyriškumą siekiančias dekonstruoti nuostatas net labai apsimoka.

Apie partizanų juodintoją – gerai arba nieko

Šį kartą cenzūra atsisuko prieš kraštotyrininką, lituanistą Benjaminą Kondratą, kuris išleido jau 23-ąją serijos „Kūrėjų pėdsakais“ knygą, šį kartą apie Molėtų kraštą. „Kūrėjų pėdsakais“ – tai išsami Lietuvos regionų literatūrinės kraštotyros serija, skirta mūsų šalies regionų ir atskirų vietovių literatūriniam paveldui.

Naujausioje knygoje apžvelgiami žymiausi praeities ir nūdienos kūrėjai, kilę iš Molėtų krašto. Šios knygos pristatymai jau buvo suplanuoti Molėtų viešojoje bibliotekoje bei jos filialuose Molėtų rajono miesteliuose ir kaimuose. Vis dėlto staiga, vienašališku bibliotekos vadovybės sprendimu visi pristatymo renginiai buvo atšaukti. Kodėl?

Pasirodo, naujoje B. Kondrato knygoje, kurioje pateikiamos žymiausių Molėtų krašto kūrėjų biografijos, kritiškai atsiliepta apie rašytoją, režisierių Marių Ivaškevičių. Būtent už šį kritišką atsiliepimą apie kraštietį Molėtų viešosios bibliotekos vadovybė vienašališkai nusprendė neleisti knygos pristatyti savo erdvėse, Molėtų krašto laikraštyje net neslėpdama tokio sprendimo ideologinių motyvų, nors yra mokesčių mokėtojų išlaikoma įstaiga.

„Būčiau negalėjusi  pažiūrėti į akis kūrėjų artimiesiems dėl tokios knygos, kuri būtų pristatoma rajono bibliotekose. Marius Ivaškevičius yra žinomiausias mūsų krašto menininkas, kurį pasirinkome bibliotekos globėju <…> Visi mūsų krašto kūrėjai yra gerbtini ir gerbiami žmonės. Esu šnekėjusi ne su vienu toje knygoje atsidūrusiu šio krašto kūrėju, jie sakė, kad jiems yra gėda būti tokioje knygoje. Todėl, manau, priėmiau teisingą sprendimą, neleisdama knygų pristatymų rajono bibliotekose,“ – sprendimą atvirai aiškino Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Stančikienė (Molėtų krašto laikraštis „Vilnis“, 2023 m. gegužės 2 d., Nr. 32 (8596)).

Su tokiu sprendimu autoriui dar nėra tekę susidurti, visas iki tol leistas knygas jis galėdavo pristatyti to krašto, apie kurį bylojo jo knygos, bibliotekose.

Kuo išskirtinis mums būtent Marius Ivaškevičius? Tuo, kad parašė skandalingą romaną „Žali“, kuriame, kai kurių dar gyvų laisvės kovotojų nuomone, niekinamas ir šmeižiamas partizaninis judėjimas. Labai kritiškai apie šį rašytojo kūrinį atsiliepė žymiausi laisvės kovotojai ir disidentai.

Pavyzdžiui, disidentas vyskupas Jonas Kauneckas yra pasakęs: „Net komunistinės okupacijos laikais niekas taip nesityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip tai padarė Marius Ivaškevičius.“ Seime atsiimdamas Laisvės premiją partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, kalbėjęs dar ir kitų septynių partizanų vardu, M. Ivaškevičių įvardijo „literatūriniu vandalu, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę“.

Nepriklausomybės akto signataras ir istorikas Vladas Terleckas teigė, kad M. Ivaškevičius romane „Žali“ paniekino ir apšmeižė partizaninį judėjimą kaip reiškinį, kuriame dalyvavo konkretūs asmenys. Kritikos M. Ivaškevičiui negailėjo ir kiti garsūs, Lietuvos laisvės kovai nusipelnę asmenys, bet Molėtų biblioteka M. Ivaškevičių yra pasirinkusi ypatingu bibliotekos globėju, jis čia pateikiamas kaip pavyzdys jaunajai kartai.

M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ veikia istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo kovos draugai. Knygos aprašyme teigiama: „Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrą poziciją. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas.“

Romane lyg ir veikia tikrų istorinių asmenybių prototipai, bet nieko bendro neturintys su realiai gyvenusiais žmonėmis. Partizanai čia vaizduojami bjauriai, nors nėra jokių istorinių duomenų patvirtinti tokiam vaizdavimui. Tai tikriausias šmeižtas atžvilgiu tų, kurie negali apsiginti. Pats Marius Ivaškevičius yra teigęs, kad šiuo romanu siekta ne šaipytis ar juoktis, bet pavaizduoti realistiškai. Kaip „realistiškumu“ galima vadinti bjaurias autoriaus vaizduojamas detales, kurių realiai niekada nebuvo?

Romane gausu tikrai skandalingų teiginių, pavyzdžiui: „Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“

Ar tikrai partizanai perėmė sveiku protu nesuvokiamus mirusiųjų kūnų niekinimo metodus, guldymo prie bažnyčių ar turgaus aikštėse metodus, žiauriausių įmanomų kankinimų metodus? Tikrai jų strategija supanašėjo su priešų strategija?

Tokiame kontekste atrodytų suprantama, jeigu būtent M. Ivaškevičius būtų neįsileidžiamas į bibliotekas dėl savo, mano nuomone, antivalstybinės, Lietuvos laisvės kovotojus menkinančios ir šmeižiančios veiklos. Tačiau jam visos durys atviros, jo veikla bibliotekai neatrodo net truputį skandalinga – štai Molėtų viešojoje bibliotekoje paskutinis susitikimas su juo organizuotas dar gegužės 20 dieną.

Tuo tarpu kraštotyrininkui, išdrįsusiam knygoje ne vien liaupsinti įžymųjį kūrėją, bet ir nurodyti su juo susijusias kontroversijas, bibliotekos durys uždarytos net po to, kai renginiai jau buvo suplanuoti.

Beje, dar 2022 m. lapkritį Molėtuose pagarsintas atvejis, kuomet Nacionalinio susivienijimo organizuotam renginiui „Lietuva karo šešėlyje: išlikimo strategija“ vietos neatsirado tiek viešojoje bibliotekoje, tiek savivaldybės administracijos posėdžių salėje, dėl ko galiausiai jis organizuotas privataus restorano salėje.

Gegužės 8 dieną Nacionalinis susivienijimas organizavo kitą renginį – naujos knygos „Ukrainos karo pamokos“ pristatymą, kuriam, atrodytų, logiškiausia vieta būtų bibliotekos salė. Bet joje šįkart neatsirado laiko, tad renginys organizuotas kitoje vietoje.  

Lietuvos „denacifikacijos“ apraiška

B. Kondrato atvejo iškėlimas į viešumą būtinas ne tik dėl cenzūros fakto, bet ir kaip itin iliustratyvus Lietuvoje susiklosčiusios situacijos, kai antivalstybines, bet kokį didvyriškumą dekonsturojančias nuostatas turėti net labai apsimoka, o patriotines ir tautines – net labai neapsimoka. 

Visiems žinoma, kad pradėjusi karą Rusija paskelbė Ukrainos „denacifikavimo“ programą, bet mažai kas gilinosi, kas tai yra. Taip pat mažai kas suvokia, kad panaši programa, tik „švelniuoju“ būdu, vykdoma (sąmoningai ar tik dėl mados) ir Lietuvoje.

Kaip atkreipė dėmesį prof. Vytautas Radžvilas, Ukrainos „denacifikavimo“ planas buvo išdėstytas dviejų Rusijos karo propagandininkų Piotro Akopovo ir Timofejaus Sergeicevo, taip pat buvusio prezidento ir Rusijos Saugumo tarybos vadovo D. Medvedevo programiniuose straipsniuose.

Vienas iš jų – T. Sergeicevo straipsnis „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“ – prieinamas ir lietuviškai. Šiame straipsnyje atskleidžiamas Rusijos programos ideologinis pagrindas ir ilgalaikiai tikslai, o tai yra siekis okupavus Ukrainą su šaknimis išrauti vadinamąjį „giluminį ukrainietiškumą“. Kas tai yra? Ukrainiečių tautos kalbinis nacionalizmas ir nacionalinė („banderiškoji“) istorinė atmintis. Kremliaus propagandistas Sergeicevas tą labai aiškiai išdėsto. 

Kaip tuo tarpu pavadinti pagreitį įgaunančią Lietuvoje vykdomą kovos su istoriniais ir valstybiniais simboliais (pvz., paplūdimys Lukiškių aikštėje vietoj Vyčio monumento, K. Škirpos alėjos pervadinimas, J. Noreikos apšaukimas žydšaudžiu), Laisvės kovų diskreditavimo (pvz., M. Ivaškevičiaus „Žali“, R. Vanagaitės birželio sukilėlių bei A. Ramanausko-Vanago niekinimas, vėliau ją reabilituojant ir kviečiant į Knygų mugę), lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos norminės formos griovimo bei išstūminėjimo iš viešosios erdvės bei iš priderančio valstybinei kalbai monopolinio statuso oficialiame bendravime politiką?

Žinoma, tai „giluminio lietuviškumo“, kuris nebemadingas, nes Lietuva turi būti atvira, besienė ir beformė, išrovimo su šaknimis politika. Bet juk narsus ukrainiečių pasipriešinimas jeigu ko ir gali mus išmokyti, tai tikrai to, kad agresijai gali pasipriešinti tik vieninga ir stiprią tautinę savimonę turinti tauta.

Būtent „giluminį lietuviškumą“ nori išrauti ir tokie veikėjai kaip M. Ivaškevičius bei jam šiltnamio sąlygas kuriantys kultūrininkai. Romanų veikėjai čia nebeatstovauja „jokiai pozicijai“, autorius yra „neutralus“ Lietuvos laisvės kovoms, o nuo didvyriškumo apvalyti tikrai didvyriškai dėl Lietuvos galvas padėję vyrai „realistiškesni“, kai pavaizduojami kaip kokie barbarai, nors jie kovojo su tikru Rytų ordų barbariškumu.

„Giluminis lietuviškumas“ čia matomas kaip trukdis tikrai kūrybai, Tautos didvyriai – kaip stabas, Lietuvos laisvės kovų istorijos skleidimas – kaip propaganda. Taip, postmodernistų žodžiais kalbant, „dekonstruojama“ Lietuvos istorija ir Lietuvos didvyriai, kūrybai nebelieka jokių ribų, net jau mirusio ir apsiginti negalinčio asmens šmeižtas esą tik literatūrinė priemonė.

Žinoma, tokiais atvejais, kaip Molėtų bibliotekos vadovybės, „denacifikacijos“ programos dalimi tampama nesąmoningai, to nesuprantant. Neturime pagrindo teigti, kad biblioteka yra ideologiškai angažuota.

Tiesiog Lietuvoje vis labiau įsigalinti tautinių, valstybinių ir prigimtinių nuostatų cenzūra tampa naująja norma, bet kokį valstybinį „istorijos pasakojimą“ laužantys menininkai įgyja neliečiamųjų „aureolę“, o kritikuoti kūrėjus, leidžiančius sau šmeižti laisvės kovotojus, tampa blogo tono ženklu, nes atrodo, kad kritikuojama pati kūrybos laisvė.

Kritikuoti laisvės kovotojus šmeižiantį kūrėją tampa tolygu pulti kūrybos laisvę, o puolimą prieš kūrybos laisvę drausti juk liepia sveikas protas. Taip cenzūra virsta lyg kokia laisvės gynyba. Tikrovė apverčiama aukštyn kojomis. 

Tai „giluminio lietuviškumo“ naikinimo giluminės pasekmės. Cenzūra tampa giluminė ir nebešokiruoja, kaip nebešokiruoja ir gilumine tampa panieka „laisvės kovų naratyvui“.

Viskas yra dekonstruotina ir abejotina, tik ne pats siekis tai daryti. Ginant nežabotą laisvę normalu tampa riboti laisvę tų, kurie siekia apginti Laisvės kovas.

Visur: vakar Vilniuje, šiandien Molėtuose, rytoj jūsų mieste. 

Autorius yra politologas, atsargos karininkas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys