K. Antanaitis. Nevilniaus, neknygų, nemugės ir nenaujienos

Pasižiūrėjau netyčia, kokios gi knygos apie Ukrainą paskutinius metus Rusijoje leidžiamos, ir greta istorijos bei pseudoistorijos aptikau sau naują atskirą literatūros žanrą – ateities karas Ukrainoje. Leidžiamos tokios knygų serijos gana senai, nuo 2008 ar net ankstesnių metų.

Vadinasi visa tai „kovine fantastika“, nors fantastikos ten tik tiek, kad veiksmas vyksta po dvejų metų, o ne šiandien. Tokias knygas taip pat galima pavadinti serija „Rusijos kareiviai visada ir visur laimi“.

Panašaus tipo šlamšto leidžiama visose šalyse, gal ir Lietuvoje kas nors rašo, bet šitas atvejis kiek kitoks. Kvailystes leidžia Rusijoje Maskvos stambios ir žinomos leidyklos (kol veikė leido Vagrius, dabar Jauza ir Eksmo ir t.t.), spausdina Rusijoje priimtais vidutiniais tiražais.

Apie ką knygos galite suprasti iš viršelių, o rimtai jų skaityti neįmanoma, nes siužetas vienodas – amerikiečiai su kokiais lenkais ar gruzinais (nuo 2009 metų ir ukrainiečiais) puola rusus, bet Rusija vis tiek laimi, nes rusai yra dvasingesni, protingesni ir stipresni.

Rusiškai nemokantiems galiu pacituoti pavadinimus: „Kraujuojanti Ukraina. Banderovcų genocidas“ (2014) pasakoja kaip Maidano „fašystai“ siautėja, „Stepės 2017. Ukrainos griuvėsiuose“ (2014) – „kriminalizuoti banderovcai“ veržiasi į Rusiją; „Novorosijos įniršis“ (2014) – rusų taikdariai užpuola įsisiautėjusius Dešiniojo sektoriaus dalinius Ukrainoje; „Ukrainos pragaras. Tai mūsų karas!“ (2014) – banderovcai su NATO naikina… Ai, viską naikina…; „Negyvais gimusiųjų epocha“ (2008) ir „Negyvais gimusiųjų epocha. Antrasis Ukrainos frontas“ (2009) – lenkai su ukrainiečiais ir NATO žudo rusus; „Rasa saulėje“ (2013) – sukurstyta Europos Sąjunga užpuola Krymą, o kas sukurstė ES? JAV, aišku; „Karas 2010. Ukrainos frontas“ ir „Ukrainos frontas. Raudonos žvaigždės virš Maidano“ (2014) – aviacija ir net ne aviacija kovoja prieš ukrainiečius ir NATO; „Mūšio laukas – Sevastopolis“ (2009) – „oranžiniams rusofobams“ padedant amerikiečių laivynas bando užpulti Sevastopolį; „Mūšio laukas – Tbilisis“ (2010) – estų snaiperiai, banderovcai ir gruzinai su amerikiečiais puola Pietų Osetiją; „Lūžio linija“ (2013) – 2020 metais partizaninis karas prieš Ukrainos „banderovcus“ ir „Mūšio laukas – Ukraina. Sulaužytas tridantis“ (2009).

Yra ir kitiems skirtų veiklų dvi knygos: „Abramsai Chimkuose“ – abramsai tai tokia JAV tankų markė, o Chimkai – toks kriminalizuotas miestas prie Maskvos, pro kurį jokie abramsai nepravažiuos; „Ketvirtas pasaulinis. Pagal karo laiko įstatymus“ – žudo amerikiečius ir kaukaziečius net po pasaulinio branduolinio karo; „Darvino dėsniai“ – Rusija apvalo pasaulį nuo amerikietiškos demokratijos ir islamistų; „Mūšio laukas – Amerika. Tėvynė ar mirtis!“ – rusų desantas padeda Ugo Čavesui apsiginti nuo amerikiečių Venesueloje; „Mušk priešą jo irštvoje! Rusų desantas Amerikoje“ – rusų diversantų nuotykiai JAV; „Niekas išskyrus mus!“ – JTO taikdariai kažkodėl okupuoja Rusiją, „Didžioji Kaukazo siena. 2018 metų prasiveržimas“ – pašalinus Putiną, Kaukazas vieningai puola Rusiją, amerikiečiai, savaime suprantama, jiems padeda, kaukaziečiams, savaime aišku, padeda, o ne Rusijai; „Plienas ir Pelenai. Rusiškas prasiveržimas“ – prie Rodomlio, čia jau Lenkijoje, rusų tankai kaunasi su amerikiečiais; „Rusija 2020 Galgota“ – Tatarstano totoriai žudo rusus, spėkite iš trijų kartų, ar ne amerikiečiai juos sukurstė?

Oi, kad taip išvertus jas į anglų kalbą ir JAV Kongrese ar Europarlamente išdalinus – tegul pasiskaito apie save, bet vertėjų gaila – humanitarai, gali beversdami psichologiškai palūžti…

Visa tai – tik penkių ar šešių chalturščikų kūryba iš poros leidyklų leistų knygų ciklų, o jei imtume rašyti apie panašaus tipo „alternatyvias istorijas“, t.y. fantazijas ar alkoholines haliucinacijas, apie tai, kaip gerai, kad Stalinas dabar būtų gyvas, ir „keliones laike“, t.y svajones apie tai, kaip specnazo kileris patenka į Ivano IV, Petro I ar Stalino laikus ir tenai visus užsienio priešus žudyte išžudo, reikėtų dviejų savaičių ir neregėtos sidabrinės ar auksinės skaitytojų kantrybės.

Nemokantiems rusų kalbos pacituosiu 2008 m. parašyto ir 2009 m. išleisto Donecke gyvenančio Georgijaus Savickio romano „Mūšio laukas – Ukraina. Sulaužytas tridantis“, leidyklų (Эксмо ir Яуза) anotaciją: „2010 metai. Išprovokavę masinius neramumus, „oranžiniai“ nacistai sukėlė Ukrainoje pilietinį karą. Padedant NATO „taikdarių kontingentui“, amerikiečių aviacijos ir šarvuotosios technikos priedangoje vakarų Ukrainos baudėjai su tridančiu ant antpečių ima naikinti rusakalbius gyventojus, nušluodami nuo žemės paviršiaus ištisus miestus. Ugnyje žūva Poltava, iki pamatų sugriautas Dniepropetrovskas. Visa kairiakrantė Ukraina, Krymas ir Novorosija sukyla prieš okupantus. Rusija Pasipriešinimo kariams padeda ginkluote, savanoriais ir kariniais patarėjais… Jie sulaužys prakeiktą banderovcų tridantį! Jie parodys NATO „vanagams“, kur vėžiai žiemoja (кузькину мать)! Mūšio laukas – Ukraina! Tai yra paskutinė lemiamoji kova!“ (Paskutinis sakinys – priedainis iš „Internacionalo“.)

Jei tai nebūtų nuo pirmojo Maidano ir spalvotų revoliucijų Rusijoje besitęsiančios antiukrainietiškos propagandinės kampanijos dalis, tokią anotaciją ir knygą perskaičius galėtum pagalvoti, kad autorius futurologas, pranašas ir Žiulio Verno mylimiausias mokinys.

Kaip sakiau, tokio mėšlo kuriama visur (prisiminkite visokias „fantastines kompiuterines šaudykles“), bet ne visur tai daroma taip gausiai ir kryptingai, kaip dabar Rusijoje. Teksto lygis, kuomet net apie paprasčiausios karinės technikos galimybes visokių nesąmonių prirašinėta, o ir kaip iš Stalino laikų filmų plakatų nužengę kartoniniai veikėjai pramogų sferai nepriklauso. Pramoga tokių knygų nepavadinsi ir dėl primityvių siužetinių intrigų bei to, kad skaitytojams susitapatinimas su „afgancu, specnazovsu, sovietiniu patriotu, kazoku“ ir panašiais herojais irgi vargu ar įmanomas.

Tačiau tokia skaitliava atlieka dvi gana svarbias funkcijas.

Pirma, tokia literatūra skirta tiems, kurie per savo gyvenimą perskaito tris knygas – todėl geriausia, kad jie, prieš pakliūdami į armiją, skaitytų šitokias patriotines knygas, kurios kuria nacionalinio pranašumo pojūtį, be to dar ir vertybių, kad klausytis viršininkų reikia, įkrečia. Be įgimto „kovinės fantastikos“ autorių talento kurpti velniažin ką, knygų siužetų ir stiliaus primityvumas gali būti paaiškintas prisitaikymu prie būtent tokių skaitytojų lygio ir jų intelektualinių poreikių.

Antra (sudėtingesnė) funkcija – formuoti priešo įvaizdį Rusijos Federacijos visuomenėje. Jei amerikiečius, gruzinus ar lietuvius ir taip jau dauguma putinistinės Rusijos gyventojų įpratę laikyti amžinais priešais ir, jei reikės masiškai žudyti, tai priešu paversti iš tiesų brolišką ukrainiečių tautą – užduotis gana sunki. Tam reikia nemažų pastangų. TV, periodinė spauda ir internetas svarbiau, bet besmegeniai iš Briansko srities kaimo gali internetinio ryšio ir neturėti, laikraščių neprenumeruoja, o vien televizijos propaganda pasitikėti negalima.

Staigus tokių knygų ciklų leidybos paūmėjimas 2009 ir 2013–2014 metais leidžia įtarti, kad visą tai – ne komerciniai leidiniai, o paprasta propagandinė psichologinio rengimosi karui kampanija.

***
Stebėkite knygų parodas ir Maskvos leidyklų planus, kad nepražiopsotumėte, kuomet likus porai metų iki „liaudies respublikų“, pasirodys „Mūšio laukas – Ryga“, „Sulaužytas Vytis“ ir panašūs „kovinės fantastikos“ šedevrai.

Beje, 2013 metais jau išleido Lugovoj Michail (Луговой Михаил) knygą „Karšta 2015 metų vasara“ apie tai, kaip amerikiečiai užpuolė Kaliningrado sritį. Sprendžiant iš turinio, veiksmas vyksta Suvalkuose, Rygoje ir Alytuje.

Šitą reikės pabandyti perskaityti.