A. Bajor. Į Dausas iškeliavo prigimtinio tikėjimo žynys Algirdas Unikauskas

Birželio 6 dieną, eidamas septyniasdešimt antruosius metus, savo žemiškąjį gyvenimą baigė prigimtinio tikėjimo žynys Algirdas Unikauskas (1951–2023). Veidaknygės (feisbuko) paskyroje jo giminaitis pranešė:

„Šią ramią ir šiltą vasaros naktį, iškeliavo anapilin mylimas tėtis, brolis, senelis, dėdė, kaimynas ir draugas, visų mylimas ir gerbiamas – Algirdas Unikauskas“.

Algirdas gimė Šakių rajone, mokėsi inžinerijos  Kauno KTU, beveik pusę savo  gyvenimo metų praleido Vilkijoje. Jis buvo kilęs iš pedagogų šeimos. Jo protėviai kildinami iš didikų Unikauskų giminės.

Pamenu, kaip kartą jis supažindindamas su Vilkijos apylinkių šventvietėmis, nuvežė ir į Belvederio dvarą. Tik apžiūrėjus dvarą, išklausius pasakojimų apie jį lyg ir tarp kitko užsiminė, kad tas dvaras turėtų priklausyti jo giminei, bet…, tačiau…

Jis užaugimo tris sūnus, turėjo tris anūkus. Algirdas buvo itin gerbiamas, geranoriškas, bendruomeniškas ir visada besišypsantis žmogus.

Jo nepastebėti minioje buvo neįmanoma. Jo sodrus balsas girdėdavosi iš toli. Mėgo pasakoti įvairius gyvenimo nutikimus bei patirtus nuotykius.

Prigimtinio tikėjimo šventėse vilkėdavo baltais rūbais itin derančiais prie jo baltų it sniegas, pusilgių plaukų bei barzdos. Žvilgsnį pritraukdavo masyvi žalvarinė segė bei ant krūtinės kabantis saitas (amuletas).

Rankoje tvirtai laikantis įspūdingo dydžio krivulę (žynio lazdą), atrodydavo tikrų tikriausias žynys-senolis iš gilios praeities, dabarties akimirkoje. Neabejotinai toks jo paveikslas išliks ir  jo bendraminčių atmintyje.                   

Algirdui labai rūpėjo sugrįžimas prie prigimtinio tikėjimo. Jis buvo žemaičių baltų religinės bendruomenės „Šatrijos romuva“ ir  Palocėlių romuvėlės narys. 

Šventos – amžinos Ugnies plukdymas iš Vilniaus iki Nidos, kaip jis, kad sakė, buvo jo didžiulis gyvenimo įvykis. Laivui paruošti, jis minėjo, iš gaunamos pensijos būtų neįmanoma, tad  teko užsidirbti dirbant naktinį darbą.

Sužinojęs, kad jo bičiulis vaidila Rimas Pakeris keltina Ugnį plukdyti baidare, Algirdas pasiūlė ją plukdyti laivu. Labai džiaugėsi, kad tris metus užsitęsęs sumanymas, galiausiai buvo įvykdytas.

Šventos Ugnies plukdymas prasidėjo 2018 metais. Krivių kalno šventvietėje deganti amžina Ugnis nešiojamuoju aukuru laivu nuo Neries-Vilnelės upių santakos buvo plukdoma iki Vilkijos.

Sekančias metais apeiginė Ugnis iš Kauno santakos romuvos aukuro Nemunu buvo plukdomas nuo Vilkijos iki Ventės rago.

Paskutinę atkarpą, 2020 metais, nuo Ventės ragio iki Nidos net kelis kartus teko atidėti dėl nepalankių oro sąlygų. Laivą visą laiką lydėjo šalia plaukianti baidarė.

Tuomet  Ugnis buvo plukdomas iš dviejų vietų:  iš Kauno Santakos romuvos aukuro ir iš nuolatos žmonių kūrenamos Amžinosios Ugnies aukuro Raudonkalnyje, šalia Šatrijos kalno. Abi ugnys buvo užneštos ant Parnidžio kopos, atliekant apeigą  apjungtos kartu.

Kelionės tikslas buvo gaivinti prigimtinį tikėjimą, skleisti žinias apie mūsų garbingą, tuo pačiu skaudžią tautos praeitį, apie protėvių pasaulėvoką, apie religiją atneštą kalaviju ir krauju, supažindinti žmones su amžinos Ugnies saugojimu, atliekamomis apeigomis.

Algirdas sakė, kad ne dievo įsakymais ar kažkokiais apreiškimais pagrįstas tikėjimas, kad gamta yra didžioji kūrinija ir jos dėsnius reikia gerbti ir jiems nusilenkti. Kelionėje sakė, kad jam prigimtinis tikėjimas duoda stiprybę, valią, ištvermę, padorumą, doros sampratą.

Sugrįžti prie prigimtinio tikėjimo jį labiausiai paskatino močiutės laidotuvės. Ji buvo prisakiusi savo vaikams, kad  per jos laidotuves nebūtų jokių bažnyčių, jokių klebonų, jokių varpų, jokių giedojimų. Jos valia buvo pilnai išpildyta.

Močiutės kapą Vilkijos kapinėse puošia moters skulptūra, laikanti rugių pėdą, kuri panaši į ją pačią. Virš paminklo šviečia metalinė saulutė. Jo sūnus, taip pat Algirdas, sakė, kad jo tėvas buvo pagonis, kad jis, kaip ir jo močiutė, buvo nurodęs, kad jokių bažnyčių ir  jos apeigų per laidotuves nebūtų ir kad jo palaikai būtų sudeginti.

Sūnus sakė, kad tėvo valia bus įvykdyta. Atsisveikinimui su Algirdu buvo skirtas pusdienis. Jis vyko laidojimo namuose Vilkijoje.  Po to Velionio palaikai buvo išvežti sudeginti.

Birželio 11 d. įvyko laidotuvės Vilkijos kapinėse. Vyriausias sūnus Algirdas, būdamas kitokių religinių pažiūrų, pasiūlė, kad  jei tik tėvo bendraminčiai pageidautų,  kapinėse būtų galima atlikti palydėtuvių  apeigas pagal prigimtinius papročius.

Algirdo  atminimui buvo atlikta apeiga ant Šatrijos kalno.  Algirdas buvo vienas iš pirmųjų amžinos Ugnies sergėtojų ant Šatrijos kalno.

Apeiginė Ugnis nuo Šatrijos kalno nuvešta į pašarvojimo vietą Vilkijoje. Palocėlių romuvėlės narė Antatina su bendraminčiais taip pat atliko Algirdui skirtą palydėtuvių apeigą Palocėlių šventvietėje.

Ji pasakojo, kad su Algirdu ir kitais romuvėlės nariais dažnai lankydavosi įvairiuose prigimtinio tikėjimo renginiuose ant Šatrijos kano, Seredžiaus, Ringovės piliakalnių, Kauno santakos bei Dubysos-Neries šventvietėse.

Prisimindama Algirdą, Antanina minėjo, kad apeigų metu jis galėdavo be perstojo kalbėti apie prigimtines vertybes, skleisti žinias apie senovės lietuvių tikėjimą, protėvių pasaulėžiūrą, tačiau niekam savo tikėjimo ir  pažiūrų neprimesdavo. 

Dar esant gyvam Žemaitijos romuvos žyniui Kęstučiui Juškiui dažnai dalyvaudavo jo įkurtos Ožnugario romuvos šventėse. Daug prisidėjo prie ten pat kuriamo akmenų rato statymo.

Pastaruosius du metus Algirdas retai kur bedalyvaudovo. Dažniausiai vienas pats ant Ringovės piliakalnio užkurdavo šventą Ugnį.

Vienas iš artimiausių Algirdo bičiulių vaidila Rimas Pakeris, kuris kartu rengė ir dalyvavo Ugnies plukdymo kelionėje, pasakojo, kad Algirdas buvo labai sąžiningas, atkaklus, bet ne tiesmukiškas žmogus. Visada, pagal galimybes pasiruošęs padėti.

Nors ir sunkokai eidamas, pastaraisiais metais, dalyvavo keliose šventų giraičių sodinimo-atsodinimo šventėse.

Po paskelbimo apie jo mirtį bendraminčiai veidaknygėje (feisobuke)  rašė:

„Teplaukia Tavo laivas tiesiai Dausosna, Kapitone; tegul jo išpažinti Dievai ir Deivės globojo mirusiojo vėlę į Dausas; ilsėkis ramybėje garbingas žmogau, mielas bičiuli, Tavo rankomis pasodinti ąžuoliukai šventose giraitėse dar ilgai žaliuos ir skleis Tavo širdies šilumą; tegul Algirdo siela keliauja į Dausas ir gieda Amžinos Jaunystės chore, susitiksite su Edžiu ir užtrauksite „po aukštus kalnus vaikščiojau“ (KTU akademinis choras „Jaunystė“).

Spausdinti