(Tęsinys)
Pirmasis pasaulinis karas pakeitė Europos geopolitinę padėtį ir sudarė galimybę Lenkijai ir Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
Naujai susiklosčius padėčiai lenkai net neįsivaizdavo, kad atkurta Lenkija gali būti ne su Abiejų Tautų Respublikos sienomis.
Lietuvių separatizmas buvo jiems visai nesuprantamas.
Lenkija bandė priversti Lietuvos vyriausybę nusileisti, izoliuodama ją tarptautinėje arenoje, reikšdama jai teritorinių pretenzijų.
Konfliktas dėl sienų tapo neišvengiamas.
Lenkijos karinės pajėgos, ypač iš pradžių, nebuvo gausios, bet jos augo laikui bėgant.
1919 m. sausį lenkai turėjo 110 000 karių, balandį – 200 000, tų metų pabaigoje – jau 600 000, o 1920 m. rudenį – 1 000 000 vyrų.
Lietuvos laikinoji vyriausybė pradėjo rengti savas ginkluotąsias pajėgas tik 1918 metų lapkričio 11 dieną.
Aradnykų ir apylinkės kaimų lietuviai gausiai stojo į savanorių gretas. Tarp jų buvo ir Vincas Češkevičius.
Pirmąjį partizanų būrį dar 1918 m. pabaigoje surengė Kučiūnų klebonas kun. J. Galeckas ir vikaras kun. J. Juozaitis.
Vienas iš žymių Seinų apskrities partizanų būrių steigėjų buvo Seinų, Suvalkų ir Augustavo apskričių švietimo ministerijos įgaliotinis J. Dereškevičius.
Lietuvos savanoriai vilkėjo savo drabužiais, maitinosi kaimų komitetų surinktu maistu.
Jiems ant rankovių buvo ženklas – balto audeklo juosta su trimis raidėmis L. S. V., kurios reiškė „Lietuvos savanorių valdyba“.
Vincas Češkevičius prisimena:
„Aš išėjau į Seinų savanorius. Mano vadas buvo Vladas Pečiukonis.
Jo slapyvardis buvo Rainis, o mano – Jonas Varnas. Juozas Zablackas, Kazys Stanislovaitis ir Petras Bugarauskas paėmė šautuvus Kučiūnuose.
Jie dabojo (rūpinosi – SB), kad visokie vagišiai ir spekuliantai neišvežtų grūdų ir gyvulių iš Lietuvos į Lenkiją ar Vokietiją.
Tuo daugiausia vertėsi žydai. Jiems kas, bile tik gešeftas (verslas – SB) tai jie ir griebia jį.
Žydai žinojo, kad iš Lietuvos vežamas maisto prekes pasienyje paima lietuvių komitetas, bet vis tiek rizikavo.
Kartą Gardino žydai Lazdijuose prisipirko raguočių – karvių, telyčių, veršių – ir nusamdė keturis vokiečių kareivius, kad šie juos palydėtų pro lietuvių policijos pasienio sargybą.
Kai tik žydai atsidūrė Aradninkuose (Aradnykuose – SB), juos tuoj pat savanoriai sulaikė ir nebeleido toliau varyti gyvulių.
Prie savanorių prisidėjo daugiau žmonių. Kažkas pradėjo šaudyti į viršų. Žydai veržiasi, varosi gyvulius, vokiečių kareiviai eina iš paskos ir neleidžia sulaikyti gyvulių.
Aradninkų vyrai šaudydami nusivarė juos net iki Klenausko dvaro. Čia išlėkė dvaro bernai ir mergos su kačergomis ir išblaškė gyvulius.
Per tą laiką iš Kučiūnų pribuvo daugiau savanorių. Vokiečius nuginklavo, gyvulius paėmė komitetas.
Žydus paleido, o vokiečius atvarė į Seinus ir uždarė į kalėjimą. Apie tai lietuvių komitetas pranešė vokiečių vadams.
Atėjo vokiečių majoras, pasiėmė sulaikytuosius, o šautuvų ir granatų neatgavo, jam buvo pasakyta, kad juos pasiėmė kaimo žmonės.
Majoras spjaudėsi, keikė kareivius, kad jie, keturi vyrai su šautuvais ir granatomis, davėsi kaimo žmonėms nuginkluojami.
Dar ne visi vokiečiai buvo išėję, o jau ginkluoti lietuviai užėmė sargybas ir iškėlė savo vėliavas.
Vokiečiai matė ir nieko nesakė, tik su valdyba tarėsi:
jie iš Lietuvos nieko neimsią, bet tegul jiems bus leista laisvai iš to krašto išeiti. Taip ir buvo.
1918 metais vokiečiai jau buvo išėję iš Suvalkų gubernijos, o jų vietą užėmė lietuvių savanoriai ir Lietuvos kareiviai.
Iškart pasikeitė gyvenimo vaizdas:
pradėjo patruliuoti lietuviška policija, mokyklose pradėta mokyti lietuviškai. Seinuose buvo atidaryta lietuviška gimnazija, pavadinta „Žiburio“ vardu.
Visus 1918 metus lietuviai ėjo sargybą iki pat Augustavo kanalo.
Lietuviai mobilizacijos nevengė, o ten gyvenę žydai ir sentikiai neprisidėjo prie lietuvių.
Dar blogiau – lietuviui savanoriui, einant sargybą naktimis ir vaikščiojant po miestą, tik ir dairykis, kad iš už kampo negautum šūvio į nugarą. Ir nežinai, koks tipas, – ar žydas, ar rusas, ar lenkas, – ją paleis.
Tokia sunki buvo lietuvių padėtis savo gimtojoje žemelėje, taip sunku buvo čia lietuvišką valdžią ir tvarką įvesti!“
Aršūs mūšiai vyko dėl Seinų.
1918 metų gruodžio 10 dieną išrinktas Seinų apskrities komitetas, pradėta rengti miliciją, kuriai vadovauti ėmėsi buvę Rusijos armijos karininkai J. Giedraitis ir S. Asevičius.
Sausio antroje pusėje Seinuose veikė jau dvi kuopos, kurias sudarė Lietuvos savanoriai. Gegužės mėnesį jos turėjo kulkosvaidininkų ir raitelių komandas.
Vietos lenkai neliko nuošalyje. Jie, remiami turtingų vietinių dvarininkų bei Lenkijos valdžios, įsigijo ginklų bei karinės technikos. Lietuviai turėjo skaitytis su vis stiprėjančia lenkų dvarininkų jėga.
1919 m. rugpjūčio naktį iš 22 į 23-iąją Suvalkų POW vadovybė surengė vadinamąjį Seinų sukilimą, kurio tikslas buvo išstumti lietuvius už demarkacinės linijos ir užimti sritį iki pat Simno.
„Sukilėliams“ vadovavo lenkų reguliariosios kariuomenės karininkai.
Vincas Češkevičius pasakoja:
„Rugpjūčio mėnesį iš lietuvių tą Seinų ir Suvalkų kraštą vėl atėmė ir užvaldė lenkai. Lietuvos kariuomenė silpnai saugojo Lietuvos rubežių nuo lenkų pusės.
Kiek stipresnė buvo Seinų įgula, ji nesidavė lenkų paimama ir pabėgo į Lazdijus. Čia lenkai lietuvius pasitiko su kulkom.
Seinų įgulos kareiviai buvo drąsūs ir išvijo lenkus iš Lazdijų. Šiame mieste lietuviai vėl susiorganizavo ir puolė Seinus.
Teko ir man dalyvauti tame žygyje.
Aš ir Petras Bugarauskas kartu su kitais iš Aradninkų žvalgybon išėjom per Žagarių ir Stabingio laukus į Seinų plentą, žinojom, kad ties Pockūnų kryžkele lenkai keturiese stovi sargyboje.
Mūsų užduotis buvo „nuimti“ sargybą, ir mums tai pavyko. Perkirtę plentą, mes ėjom į Pockūnus per keturis penkis metrus vienas paskui kitą.
Ties kryžkele mus pamatę, lenkai suriko:
„Stój!“ (Stot! – SB) Mes greit du iš jų apsupom grandine ir atėmėm ginklus, o kiti du nubėgo link Kreivėnų.
Ten juos lietuvių kareiviai vietoje nudūrė ir paleido šūvį į viršų, kad įspėtų saviškius, jog sargyba „nuimta“ ir žygį į Seinus galima tęsti.
Kai savanoriai puolė Seinus šaukdami „Valio!“, tie lietuviai, kurie lenkų buvo paimti nelaisvėn ir uždaryti kalėjime, išlaužė kalėjimo duris ir nutrenkė sargybinius. Lietuvių jėgos sustiprėjo.
Lenkų vadas Zavadskis (Zawadski) norėjo pabėgti raitas, bet buvo sunkiai sužeistas (vėliau mirė). Vėliau lenkai šnekėjo, kad lietuviai jį užmurdavojo (užmušė – SB).
Lietuviai suskaitė keturiolika užmuštų lenkų ir išlaisvino šimtą aštuoniasdešimt lietuvių kareivių, leido lenkams susirinkti nukautus.
Išvijus iš Seinų lenkus ir išlaisvinus lietuvių belaisvius, Seinų miestas prisipildė lietuvių kareivių, bet dauguma jų, ką tik ištrūkę iš lenkų nelaisvės, buvo beginkliai.
Lenkai juos buvo nuginklavę vietoje, kur jie ėjo sargybą, – prie Augustavo kanalo.
Lietuviai, užėmę Seinus, bandė juos ginti. Bet lenkai, sulaukę nakties, gerai apsiginklavo ir vėl puolė.
Lietuvių sargybiniai išsibėgiojo. Lenkų kariuomenė užėmė Seinus ir čia pasiliko.
Lietuviai dar kartą bandė atakuoti Seinus, bet lenkai buvo apsikasę apkasuose ir į bažnyčios bokštus susitraukę kulkosvaidžių. Lietuviams buvo neįmanoma atmušti lenkų atakas, jie turėjo atsitraukti.
Lenkai ėjo pirmyn link Lietuvos. Aradninkų savanoriai dar kurį laiką gynėsi, po Zablacko kalnu bei žydkapiuose išsikasę apkasus.
Vėliau iš Lazdijų atėjo įsakymas atsitraukti iš Kalviškių ir Alksnėnų. Veikiai lenkai užėmė ir Aradninkus, taip pat Krasnagrūdos, Dusnyčios, Paškevičiaus, Klenausko dvarus.
Klenausko dvaro bravorą (alaus daryklą – SB) jie pertvarkė į kazarmes (kareivines – SB).
(…) Pockūnuose prie kryžkelės į Seinus yra akmeninis paminklas, primenantis tą mūšį.
Naujose Seinų kapinėse taip pat guli cemento plyta su užrašu „Przez Litwinów zamordowani“ (lietuvių nužudyti – SB), be to, čia užrašyti metai ir diena, kada tai buvo. Tie paminklai dar 1960 metais tebestovėjo.“
Berznykas taip pat virto kautynių vieta. 1920 m. rugsėjo 22 d. jį puolė lenkų I brigada. Kaimą gynė karininko K. Škirpos vadovaujamas Lietuvos kariuomenės 5-asis pėstininkų pulkas.
Kautynės vyko į pietus nuo miestelio. Lietuviai pirmuosius lenkų puolimus atrėmė.
Narsiai kovėsi lietuvių šarvuotis, kuriam vadovavo kapitonas Kazys Musteikis (vėliau generolas, krašto apsaugos ministras).
Tačiau lenkų pajėgos buvo stipresnės. Jie apsupo Berznyką ir galop jį užėmė.
Berznyko parapijos kapinėse yra palaidota apie 10 lietuvių karių.
Čia ilsisi leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos, Tadas Geležinis, Kazys Liutinskas, Silvestras Petkevičius, Abraomas Zibermanas…
Daug karių palaidota mūšio lauke. Lietuvos savanorių palaidojimo vietos ilgą laiką buvo užmirštos.
Lietuviai bijojo prie jų prieiti. Nors dar septintajame dešimtmetyje Visų šventųjų išvakarėse laukuose sužibdavo daugybė žiburių.
2005 m., kai Berznyko kapinėse pradėta restauruoti Lietuvos savanorių kapus, per vieną naktį iškilo Panerių žudynėms skirtas obeliskas, ant kurio parašyta:
„Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941–1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti.
(…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje…“
Greta Lietuvos karių kapų kaip grybai po lietaus pradėjo dygti nauji paminklai bei atminimo lentos, buvo statomos akmeninės plokštės – įvairios formos, spalvos ir dydžio.
Monumentų įrašai skelbia, kad „negalint įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų.“
Kapinių patvoryje buvo pastatytas paminklas, skirtas „užpuolikams“ (suprask, Lietuvos kariams).
Per pastaruosius keletą metų emocijos dėl „Panerių“ obelisko ir kitų monumentų gerokai aprimo, tačiau Berznyko kapinėse – viskas kaip ir buvę.
(Bus daugiau)
Ką čia praeitis: ne tik Seinuose, Aradnykuose ir kitose lietuviškose žemėse sunku buvo lietuvišką tvarką įvesti, bet ir šiandienos Vilniuje dėl lenkų keliamos betvarkės Seime sunku lietuvišką tvarką įvesti.