M. Kundrotas. Makiavelizmas patriotizmo pakuotėje

XVI a. italų mokslininkas ir mąstytojas Nikolas Makiavelis (Niccolò Machiavelli) aprašė pragmatišką politiką, kai dėl savo intereso aukojama bet kokia moralė. Istorikai ginčijasi, ar pats autorius skatino tokią politiką, ar tiktai įvardijo savo laiko politinę praktiką. Kaip ten bebūtų, tokia politika vadinama jo vardu.

Šiandien makiavelizmas gali pasireikšti ir liberalizmo, ir socializmo, ir patriotizmo pakuotėje. Idėjos, kokios jos bebūtų, virsta tik įrankiais siekiant visiškai savanaudiškų tikslų. Jos deklaruojamos pagal rinką. Pagal tai, kas patinka vieno ar kito politiko, vienos ar kitos srovės rėmėjams ar rinkėjams.

Vienas ryškiausių mūsų amžiaus pavyzdžių – JAV eksprezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Spėjęs pabūti ir Reformų, ir demokratų, ir respublikonų partijose, perėjęs per visą politinį spektrą. Savo kampanijoje ir vadovavimo metu pasisakęs už šeimą, bet dusyk išsiskyręs ir triskart vedęs.

Pasirinkęs šūkį „Padarykime Ameriką vėl didžią!“ ir čia pat pabrėžęs, kad JAV turėtų atsisakyti pasaulio policininko vaidmens. Viso pasaulio politiką vertinęs pagal tai, ar ji naudinga pačioms JAV, taigi – jo rinkėjams.

Antras ryškus pavyzdys – Turkijos vadovas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdoğan), blokuojantis NATO ir demokratinio pasaulio saugumo plėtrą, siekdamas sudoroti savo politinius oponentus, o pirmiausiai – laisvės savo tautai siekiančius kurdų patriotus.

Osmanų imperijos rudimentas, valdantis užgrobtas svetimų tautų žemes, persekioja laisvės kovotojus net užsienyje, kur iš šių pusės net nėra realios grėsmės. O šalims, kurios priglaudžia šiuos kovotojus, sako: jums nėra vietos NATO.

Niekuo nuostabaus, kad turkų sultonas sutaria su rusų caru, pirkdamas jo išteklius ir taip turtindamas šalies agresorės karinį biudžetą, naudojamą ir prieš ukrainiečius.

Nors tiesos dėlei reikia pripažinti R. T. Erdohano nuopelnus tarpininkaujant Ukrainai ir Rusijai dėl Ukrainos grūdų eksporto praleidimo ir apsikeitimo belaisviais, vargu, ar sultonas tai daro be naudos sau.

Tarpininko vaidmuo augina tarptautinį prestižą ir verčia Turkiją, o pirmiausiai – patį R. T. Erdohaną pasaulinės reikšmės veikėju.

Trečias pavyzdys – Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orbán), plėtojantis ekonominius ryšius su Rusija ir net teikiantis savo piliečių balsavimui tokius manipuliatyvius klausimus: ar pritariate sankcijoms Rusijai, kurios žlugdytų Vengrijos ekonomiką?

Ar galimas ciniškesnis žaidimas, iš anksto pritempiant piliečio atsakymą prie sau norimo rezultato?

Ne vienas pasipiktins: kas čia per leftistinė propaganda? Niekšais ir menkystomis vaizduojami ryškiausi patriotinės politikos pavyzdžiai. Politikai, ginantys prigimtines šeimas ir savo šalis nuo leftistų ir globalistų.

Ką gi, jei tai – ryškiausi patriotinės politikos pavyzdžiai, tai vargšai patriotai su tokiais lyderiais. Bet išties patriotizmas nėra tautinio ar valstybinio savanaudiškumo sinonimas.

Tautinis savanaudiškumas beveik visada tik maskuoja asmeninį, dar nuo Adolfo Hitlerio laikų.

Šiandien Italijoje turime „Italijos brolių“ partiją, kuri remia Ukrainą, nors tai nėra jiems naudinga. Italijos visuomenei Ukraina – labai tolima, o Rusija nėra grėsmė.

Priežastis, dėl kurios „Italijos broliai“ remia ukrainiečių tautą, veikiausiai išplaukia iš tikro idealistinio, o ne pragmatinio patriotizmo.

Kas myli savo tautą, supras ir kitas. Nes sava tauta yra vertybė tik su sąlyga, kad ir kitos tautos yra vertingos.

Panašus pavyzdys – Lenkijos valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija, taip pat remianti Ukrainą. Istoriškai lenkai su ukrainiečiais turi rimtų sąskaitų, o jų patriotai kadaise grūmėsi kruvinose kovose. Lenkams būtų net naudinga Rusijos susilpninta Ukraina, iš kurios būtų galima palaipsniui atgauti „kresus“ ar bent sustiprinti juose savo įtaką.

Lenkijos valdantieji yra išsakę piktos kritikos ukrainiečių didvyriams, pradedant Stepanu Bandera. Ir visgi karo akivaizdoje lenkų valdžia pasiaukojamai remia Ukrainą.

Lietuvos politikai, besiorientuojantys į tautinį-patriotinį segmentą, ligšiol ginčijasi, kuris – idealistinis ar pragmatinis – patriotizmas yra tikrasis. Ne vienas, siekdamas asmeninės naudos ar tenkindamas savas ambicijas, siūlo pragmatinį kelią, žaisdamas rinkėjų savanaudiškumu.

Kai kurie net kelia tautą į Dievo vietą, įdarbindami Dievą tarnyboje jų interesams. Hitlerinis „Gott mit uns“ vis atgimsta.

Bet ne tauta kuria dievus, o Dievas – tautas. Dievas nėra tautos, regiono ar rasės kultūrinis kodas. Jis yra gyva ir protinga esybė. Santykis su juo – asmeniškas. Kai toks ryšys atsiranda, į politinius, kultūrinius ir socialinius reiškinius žvelgiama daug ramiau nei tada, kai Dievas tėra įrankis.

Žvelgiama į amžinybės perspektyvą, kurioje laikini dalykai tampa antraeiliai.

Jei yra objektyvus Dievas, tai yra ir objektyvi tiesa, o jei tiesa – tai ir dora. Kai kuriais atvejais žmogus gali pats priartėti prie tiesos ir doros, remdamasis sveiku protu ir gera valia.

Visgi ir tada tiesos ir doros šaltinis yra anapus žmogaus. Žmogus kaip subjektas vertingas tiek, kiek jis atiduoda kitam.

Savanaudiškumas yra visų ydų šaltinis. Vagystės, korupcija, klasta ir smurtas išplaukia iš šio šaltinio.

Baisiausia, kai visa tauta ar jos dauguma korumpuojasi – pirmine „korupcijos“, tai yra – „sugedimo“ prasme. Savo akimis regime, kaip korumpuojasi didžiuma rusų tautos. Taip pat korumpuojasi trampų, orbanų ir erdohanų rinkėjai. Siekiantys naudos sau bet kokia kaina. O ta kaina – žmoniškumo praradimas.

Lietuvių tautininkų patriarchas Antanas Smetona rašė: kas tautiška, tai turi būti ir žmoniška. Tautiškumas yra kelias į žmoniškumą. Tauta yra sudėtinė žmonijos dalis, kaip žmogus – tautos dalis.

Šiandien pagrindinė kova vyksta ne tarp skirtingų ideologijų. Ji vyksta tarp tos pačios ideologijos idealistų ir pragmatikų. Idealistai turi galimybę sutarti, nes visi jie siekia gėrio, tik skirtingai suprasdami priemones tam gėriui pasiekti.

Pragmatikams sutarti sunkiau. Jie gali būti taktiniai sąjungininkai, bet strategiškai jie visi vieni į kitus žvelgia kaip į varžovus ar netgi priešus.

Savanaudžių pasaulis yra priešų pasaulis. Tikrasis gyvenimas atrandamas tada, kai savasis „aš“ aukojamas vardan „kito“.

Parama ukrainiečių tautai šiandien yra indikatorius, skiriantis smetoniškąją dvasią nuo bedvasių kaikarių.

Rytoj tokiu indikatoriumi gali būti kurdai, poryt – katalonai, užporyt – gal ir dakotai. Kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę ir savo tvarką savo tėvynėje.

O kitų tautų pareiga šią teisę palaikyti, kiek tai įmanoma be gyvybinės grėsmės savo tautai. Nuo tautos prasideda žmonija, bet dalis turi tarnauti visumai.

Skamba tarsi globalizmas? Galbūt. Bet jei taip – tėra vienintelė atspara antitautiniam globalizmui. Tai – tautinis globalizmas. Pagrįstas bendromis moralės normomis ir kiekvienos tautos savastimi.

Autorius yra politologas