Svečius marcinkoniškė Angelė Liuolienė sutinka dainuodama dzūkiškas dainas. Šalta. Vietiniai gaubiasi storomis spalvotomis striukėmis, taip nenoromis trukdydami pajusti senojo kaimo dvasią.
Bet užtenka apsižvalgyti – smėlėtas kelias, po samanomis irgi kur ne kur galima matyti smėlį. Smėlyje kapstosi šuo, o toliau tik pušys ir nedaug dirbamos žemės.
Dykos apylinkės ir jose laimę jau daugelį metų kuriantys žmonės, marcinkoniškiai, kurie tądien mums pasakojo apie smėlį.
Senieji Marcinkonių kaimo gyventojai prisiminė vaikystę smėlėtame krašte, kur ant smėlio kalnų rinkdavosi ir mažas, ir didelis.
Smėlyje žaisdavo, žiemą vasarą čiuožinėdavo, risdavosi ar kiaušinius per Velykas ridendavo. Šiose apylinkėse apima jausmas, kad čia viskas ir visur buvo tik apie smėlį (pieską).
Tiesa, dar apie medžius (pušis), dar grybus, uogas – visas dzūkų gyvenimas tokiame kraštovaizdyje ir sukosi apie šiuos dalykus.
Kęstutis Liuolia, nuo gimimo gyvenantis Marcinkonyse, turi daug smėlėtų prisiminimų. „Kelias per kaimą irgi labai smėlingas būdavo, mašinos užklimpdavo“ – juokiasi jis.
„Klonių kalnas irgi buvo labai pamėgtas, kur buvo vien smėlis. Ten mes, vaikai, susirinkdavome labai dažnai žiemą ir vasarą.
Dargi smėlynų apie 1965 m. būdavo, o paskui visur gi čia apsodino mišku, įsikūrė miškų ūkis“.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūrologė Dalia Blažulionytė pasakojo, kad smėlis (arba pieska, kaip dzūkai vadina) dzūkų kultūroje turi labai gilias šaknis.
Beveik kiekvienas kaimas turėjo savo smėlio kalnelius, ant kurių rinkdavosi vaikai, dzūkai turi net posakį „pieskas akysa“ (sausos akys, skauda akis).
Darbuotoja primena, kad dabartinis ištisinių miškų vaizdas Dzūkijoje įsitvirtino tik tada, kai čia nepavyko įkurti kolūkių.
Nederlingos žemės buvo gan greitai apsodintos mišku ir maždaug XX a. šešto bei septinto dešimtmečių sandūroje čia jau buvo ištisinis miškų masyvas su nedideliais kaimų ir jų dirbamų žemių likučių įsiterpimais.
„Labiausiai visi žinome Kuršių Nerijoje esančias kopas, nors Dzūkijos kopynai didesni negu Kuršių Nerijos,“ – pokalbį ne be pasididžiavimo pradeda Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos geografas Gintautas Kibirkštis.
Klonių kopa Dzūkijoje yra vienintelė neužaugusi mišku. Anot =žinovo, tokių kopų nuo Varėnos apylinkių iki Druskininkų yra šimtai.
Deja, šiandien Dzūkijos smėlynai užaugę mišku ir atvirų kopynų belikę labai mažai. Siekiama atkurti didesnę bioįvairovę, nes gamtoje yra reikalingos ir atviros kopos, ir miškai.
G. Kibirkštis teigia, kad, atkūrus kopas jose galėtų gyventi daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, kurios nėra miško rūšys.
Jis pasakoja apie vabzdžius, ypač bites, kurie gyvena smėlyje, taip pat kopose įsikuria įvairūs augalai, tokie kaip vėjalandė šilagėlė ar smiltyninis gvazdikas.
Suprantama, kad istorijos neįmanoma grąžinti atgal, bet žadama pabandyti bent kai kurias vietas palikti atviromis kopomis, kad gamtinė įvairovė būtų padidinta.
Darbuotojai mano, kad atskleisti senąjį Dzūkijos reljefą – prasmingas darbas.
Viena iš kopų atvėrimo darbams pasirinktų teritorijų yra Marcinkonių kaimo apylinkėse, šalia esančio kelio Marcinkonys – Varėna, todėl pro šalį vykstantys keliautojai galės patirti senajai Dzūkijai būdingų smėlynų grožį.
Direkcijos darbuotojai žada, kad pašalinus mišką ir miško paklotę, šalia Marcinkonių kaimo vėl bus atviros kopos.
Šis išskirtinis kopų atvėrimo bandymas, atkuriant išskirtinį Dzūkijos kraštovaizdžio elementą bei buvusias sąlygas gamtinei įvairovei yra atliekamas įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Naturalit“.
Iš viso kopos bus atvertos 44.3 hektarų plote. Jos bus palaikomos atviros, kad atsirastų sąlygos įsikurti retoms ir nykstančioms rūšims.
