M. Kundrotas. Kaip miršta Sąjūdžiai

Daugeliui lietuvių, gyvenusių Sąjūdžio laikais, šis vardas turi legendinę prasmę. Prisiminus mitingą Vingio parke, Baltijos kelią ir sausio 13-ąją gali atrodyti, jog Sąjūdis buvo vienintelis ir vientisas.

Iš tiesų sąjūdžių buvo ir prieš tai, ir po to, o Sąjūdis, apie kurį kalbama, buvo sudarytas iš daugybės srovių.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, vėliau tapęs Atgimimo ir Nepriklausomybės Sąjūdžiu, o oficialiai vadintas tiesiog Lietuvos Sąjūdžiu, suvienijo revoliucionierius ir reformatorius, tautininkus ir kosmopolitus, dešiniuosius ir kairiuosius.

Sąjūdžio kulminacijos laikais dar veikė Komunistų partija ir jau gyvavo atkurtos istorinės – demokratų, krikščionių demokratų, tautininkų ir socialdemokratų – partijos. Jas visas vienijo siekis, kad Lietuva išeitų iš Sovietų Sąjungos. O toliau…

O toliau Sąjūdis nusavintas siauros jo lyderio Vytauto Landsbergio grupės. Ši grupė formalizavosi į partiją, pasivadinusią Tėvynės sąjunga.

Ji dengėsi Sąjūdžio tęstinumu, nors daugelis senųjų Sąjūdžio lyderių – nuo Romualdo Ozolo ir Kazimiero Uokos iki Aloyzo Sakalo ir Broniaus Genzelio – jau buvo pasitraukę arba patraukti iš bendros komandos.

Pats Sąjūdis tapo eiline visuomenine organizacija, viena iš daugybės, kuri palaipsniui virto Tėvynės sąjungos priedėliu.

Buvusių sąjūdiečių keliai išsiskyrė. Išėjus iš Sovietų Sąjungos vieni norėjo laisvos tautinės valstybės, kiti suskubo integruotis į kitą Sąjungą, vieni norėjo konservatyvios, kiti – liberalios, treti – socialistinės santvarkos.

Kurį laiką Sąjūdžio visuomeninė organizacija dar telkė įvairių partijų ir nepartinius patriotus, bet ilgainiui net tokie seni rezistentai kaip monsinjoras Alfonsas Svarinskas eliminuoti už menkiausią nukrypimą nuo V. Landsbergio ir jo komandos kurso.

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse vienas iš senojo Sąjūdžio lyderių K. Uoka su bendraminčiais įkūrė Lietuvos piliečių judėjimą. Jį subūrė tikslas išsaugoti Lietuvos žemę Lietuvos valstybei ir jos piliečiams.

Buvo įspūdingi mitingai, užpildę visą Nepriklausomybės aikštę, bet po to šis judėjimas tapo judėjimu už viską ir už nieką.

Siekiant atsiverti visiems atsiverta sociopatams, kuriems įsivyravus judėjime protingesni žmonės tiesiog pasitraukė. Judėjimas mirė.

Praėjus kiek laiko kitas senojo Sąjūdžio veteranas Vytautas Radžvilas įkūrė judėjimą „Kitas pasirinkimas“, turėjusį didžiulės pridėtinės vertės – intelektualų patriotinį laikraštį „Baltijos kelias“.

Apie „Baltijos kelią“ susitelkė įvairių partijų žmonės. Deja, šiam judėjimui užgesus, toliau V. Radžvilo iniciatyva ar palaiminimu kurti judėjimai „Pro Patria“ ir Tautos forumas išsižadėjo tikslo telkti įvairių partijų patriotus ir būti vienijančiu veiksniu. Galimai jau tada buvo projektuojama nauja partija.

Nenuostabu, kad kitų partijų atstovams užkirstas kelias dalyvauti šiose iniciatyvose. Kam reikalingos kitos partijos, kai kuriama sava? Taip gimė Nacionalinis susivienijimas.

Neformalus sąjūdis buvo ir Pranciškaus Šliužo suburtas „žemiečių“ judėjimas. Deja, ginant Lietuvos žemę išsiskyrė tikslai: vieni priešus matė tik Vakaruose, o Rytuose – draugus, kiti vadovavosi vizija „nei Rytams, nei Vakarams“, norėdami matyti Lietuvą kaip savarankišką subjektą.

Dėl ankstyvos ir mįslingos P. Šliužo mirties, o taip pat – dėl naujų politinių realijų Rusijos-Ukrainos konflikto kontekste šis judėjimas tiesiog išsisklaidė. Buvę bendražygiai vieni kitiems tapo priešais.

Dabar apie savo partiją prabilo Lietuvos šeimų sąjūdis. Kiek žinoma iš pusiau formalių šaltinių, ši organizacija, kaip anksčiau „Pro Patria“, reikalavo iš kandidatų į savo narius tos pačios sąlygos: rinktis šią organizaciją arba savo partiją. Tai – jau mažiausiai trečias pavyzdys, kaip sąjūdis virsta partija.

Pagrindinis skirtumas tarp sąjūdžio ir partijos yra tai, kad narystė sąjūdyje nėra trukdis narystei kitose politinėse organizacijose.

Sąjūdis telkia, partija – skirsto. Sąjūdžio uždavinys – sutelkti įvairių partijų ir už partijų ribų esančius žmones bendrai veiklai. Tokio sąjūdžio dabar trūksta.

O jungtys tokiam sąjūdžiui – gana aiškios: prigimtinė šeima, klasikinė dora, tautinė valstybė.

Jei susiburtų vieningas sąjūdis, atstovaujantis tautinės valstybės ir socialinio konservatizmo idėjoms, telkiantis visų šias idėjas atitinkančių partijų žmones, masinis ir galingas sąjūdis, jis galėtų diktuoti savas sąlygas pačioms partijoms.

Tarp jų – pačią svarbiausią sąlygą: rinkimuose dalyvauti bendru sąrašu.

Deja, toks uždavinys reikalauja daug laiko ir daug daugiau darbo nei dar vienos partijos įkūrimas. Kalbant apie naujas partijas – Nacionalinis susivienijimas jau įrodė, kad naujų partijų kūrimas gali pasiteisinti.

Ligtol naujoms partijoms, orientuotoms į senųjų nišą, dažniausiai sekdavosi prasčiau nei senosioms. Gal pavyks ir Šeimų sąjūdžio partijai.

Beveik būtų galima palinkėti sėkmės, jei ne dar vienos to paties elektorato dalybos. Nebent Šeimų sąjūdis orientuojasi į kitokį elektoratą. Jei taip – kokį?

Būtų amoralu arba kvaila ignoruoti tą bendrąjį gėrį, kurį sukūrė kiekvienas iš čia paminėtų sąjūdžių. Lietuvos Sąjūdis išvedė mus iš baisiausio tautų kalėjimo ligtolinėje tautų istorijoje.

Piliečių judėjimas sutelkė brandžią, kad ir siaurą komandą, kuri ateityje vedė į priekį tautines partijas.

„Kitas pasirinkimas“, „Pro Patria“ ir Tautos forumas sukūrė milžinišką ir beveik beprecedentį intelektualinį potencialą, atlikdami didžiulį šviečiamąjį darbą.

O Šeimų sąjūdis tapo jėga, su kuria teko skaitytis valdantiesiems liberalams. Ne be šio sąjūdžio indėlio stoja šeimų devalvacijos projektai.

Visgi ten, kur gimsta partija, sąjūdis miršta. Yra partijų, kurios vadinasi sąjūdžiais, bet tai – tik pavadinimai.

Yra du būdai nužudyti sąjūdį. Vienas – išplėsti jo idėjines ribas iki begalybės. Taip žuvo K. Uokos piliečių ir P. Šliužo „žemiečių“ judėjimai.

Kitas – susiaurinti tas ribas iki vieno žmogaus ar siauros grupės interesų lauko. Taip baigėsi Persitvarkymo Sąjūdis, Tautos forumas, kas išeis iš Šeimų sąjūdžio – dar pamatysime, bet akivaizdu, jog misijos telkti plačiąsias mases jau dabar atsisakoma.

Galbūt teisus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tautininkas Gintaras Songaila, sakydamas, jog sąjūdžiai ateina ir praeina, o sąjungos – išlieka.

Sąjūdžiai sutelkia žmones vienam trumpam tikslui. Sąjungos ir partijos artikuliuoja ilgalaikes strategijas.

Dabar artėja esminiai Seimo, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Ir vienintelis veiksnys, galintis sutelkti bent jau iš dalies protautiškas ir prokonservatyvias jėgas, yra naujas masinis sąjūdis, su kuriuo skaitytųsi partijos ir sąjungos.

Kai kas sako, kad laikai kuria asmenybes, kai kas – kad asmenybės kuria laikus. Gal teisingiau teigti, jog ir asmenybes, ir laikus kuria idėjos.

Belieka laukti idėjos, įkvėpsiančios naują sąjūdį. Kuris telktų ir vestų į rinkimus vieningą sąrašą ir teiktų bendrą kandidatą į valstybės vadovus.

Ar sulauksime?

Autorius yra politologas