Nedaug Lietuvoje yra organizacijų, kurių veiklos istorija skaičiuoja bemaž šimtmetį.
1922 m. Lietuvos kariuomenės karininko ltn. Vlado Nagevičiaus sumanymu buvo įkurtas Moterų komitetas.
Komiteto veikla buvo skirta kariams, ligoniams ir neįgaliesiems šelpti bei globoti. Šio komiteto pagrindu 1925 m. kovo 25 d. buvo įkurta Karininkų šeimų moterų draugija.
1935 m. ši bendruomenė pasivadino Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos vardu arba, sutrumpintai, Birutietėmis – taip, kaip vadiname šią organizaciją ir šiandien.
Šiuo metu Birutietės vienija 150 moterų, o padaliniai veikia ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Marijampolėje, Alytuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Birutietės globoja ir remia karių šeimas, puoselėja lietuviškus šeimos papročius, telkia labdarą bei teikia paramą patyrusių sunkumus, sergančių, sužeistų ir mirusių karių šeimoms.
Taip pat rengia pilietiškumo stovyklas karių vaikams, o prasidėjus karui Ukrainoje, ėmėsi globoti Ukrainos karių šeimas Lietuvoje.
Birutietės taip pat padėjo ir Lietuvoje saugų prieglobstį radusiems Afganistano vertėjams.
„Mūsų pagalbos teikimo būdas – reaguoti į susidariusią situaciją greitai, čia ir dabar.
Mūsų pagalba būna pati pirma, kurios sulaukia karių šeimos, vėliau – įsijungia institucijos ir mes perduodame žmones jų žinion.
Taip buvo ir su Afganistano vertėjų šeimomis, kuriuos praktiškai nuo mirties išgelbėjo mūsų kariai.
Jiems atvykus į Lietuvą, mes iš karto reagavome bendradarbiaudamos su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene – pasirūpinome šeimomis, suradome būstus, surinkome drabužius, buities reikmenis, žaislus vaikams, o, kai buvo sutvarkyti leidimai gyventi, perdavėme šias šeimas kitų institucijų globon“, – pasakoja naujoji Birutiečių vadovė Aurelija Tamošaitienė.
Pagalba mirusių karių šeimoms
Daugiausiai žinių, kuriam kariui ar jo šeimai reikia pagalbos, Birutietės sulaukia iš kariuomenės socialinių vadybininkų, kolegų, bendradarbių.
O tuomet, kai žinios jau surinktos, kai žinoma kokia pagalba būtų veiksmingiausia, įsijungia Birutiečių pagalbos mechanizmas.
Tai gali būti protezas, klausos aparatas, vaistų, reabilitacijos ar slaugymo išlaidų kompensavimas susirgus onkologine liga, o kartais – finansinė parama šeimai, netekusiai artimojo, tarnavusio kariuomenėje.
Apie šią pagalbos dalį kalbėti sunkiausia, tačiau jos reikšmė šeimoms – didžiulė.
Viena vertus, netekus šeimos maitintojo, finansinė pagalba yra stiprus ramstis, kita vertus – bendruomenės susitikimai padeda dorotis su gedėjimo jausmu.
„Kartais pavyksta suvesti šeimas kartu – tuos, kurie neteko artimojo visai neseniai, ir tuos, kurie jau įpusėję savo gedėjimo kelią.
Tokie susitikima duoda labai daug naudos. Dėl to, kad kai apsikabina dvi moterys, netekusios savo vyrų, ir viena kitai sako aš suprantu, jos iš tiesų supranta viską.
Ir gali viena kitai papasakoti ne tik kaip yra dabar, bet ir kas, kaip viskas bus toliau, ką jausi, ką išgyvensi.
O mes, šios patirties dar neturintys, galime tik užjausti, bet suprasti – ne. Todėl tokie susitikimai iš tiesų labai svarbūs, jie padeda ištraukti žmones iš jų gedulo vienatvės“.
Dar viena Birutiečių veikla – bėgimo „In memoriam“ rengimas.
Ši akcija skirta pagalbai mirusių karių šeimoms sutelkti – viena vertus, siekiama prisiminti ir pagerbti mirusįjį, bei tuo pačiu – paremti, surinkti lėšų.
Tačiau ne visada artimieji sutinka, kad žmogus, kurį prarado, būtų įtrauktas į bėgimo pagarbos sąrašą: „Ir aš suprantu kodėl.
Dažniausiai, mirtis būna ištikusi visai neseniai, jausmas šviežias. Tuo metu norisi tik to žmogaus, norisi, kad jis būtų gyvas.
Jokios pãramos, jokie daiktai ar minėjimai atrodo nesvarbūs. Išeiti iš skausmo labai sunku, – pasakoja Birutiečių vadovė.
Pagalba sergantiems kariams ir jų šeimoms
„Tai sunkios, skaudžios istorijos. Dažnai išgirstame pagalbos prašymą, kai jau žinoma, kad išeities nebus.
Tuomet stengiamės padėti tiek, kad galėtume patys sau pasakyti – bent vieną dieną, bent savaitę ilgiau šeima galėjo pabūti kartu.
Jei taip padaryti pavyksta, mūsų užduotis įvykdyta, – toliau tęsia pasakojimą Aurelija, – su kiekviena išspręsta istorija, stiprėja ir karių šeimų bendruomenės, visuomenės palaikymas.
Ten, kur reikia didesnių pajėgų, organizuojant, remiant finansiškai, telkiant pagalbą, įsijungia visuomenė, kuri tikrai įsiklauso į vargus, skausmus, nelaimes“, – sako Aurelija.
Dažniausiai pagalbai sunkumo akimirką telkiasi pačios karių šeimos ir tie, kurie jas pažįsta – draugai, karių „antrosios pusės“ bendradarbiai.
„Šiais metais norime sukaupti karių fondą, kad nuolatos turėtume pinigų, skirtų greitai padėti ligos, mirties atveju.
Siekiame, kad dar labiau sutrumpėtų mūsų pagalbos teikimo laikas, – planais dalijasi Birutiečių vadovė, – Todėl labai tikimės, kad prie mūsų sumanymo prisidės ir plačioji visuomenė.
Mes nerengiame blizgančių koncertų, nepasakojame istorijų, nefilmuojame gedinčių žmonių.
Galbūt skausmo istorijų demonstravimas atneša daugiau paramos, bet mūsų bendruomenės veikla kitokia – mes veikiame tyliai ir maksimaliai greitai“.
Dėmesys karių vaikams
Birutietės padeda ir karių vaikams – rengiama pilietiškumo stovykla „Mes – Lietuvai“. Praėjusią vasarą joje dalyvavo ir ukrainiečių vaikai.
Šių metų noras – pakviesti dar daugiau vaikų, galbūt – surengti kelias stovyklos pamainas.
Stovyklos tikslas irgi didesnis, nei tik vaikų užimtumas atostogų metu. Birutietės tiki, kad tai būdas burti bendruomenę, ugdyti vaikus ir jaunimą pilietine dvasia.
Ne, stovyklose nebūna ginklų ar pratybų, bet čia dainuojama prie laužo, čia kuriamos kūrybinės veiklos.
Birutietės tiki, kad karių vaikų ugdymas stiprina ir suaugusiųjų bendruomenę, prisideda ir prie lietuviškų tradicijų bei istorinės atminties puoselėjimo.
Tačiau, visiems šiems tikslams pasiekti ir svajonėms įgyvendinti reikia ir visuomenės paramos.
Prisidėti prie prasmingos LDK Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos veiklos galima skiriant 1,2 proc GPM kasmet deklaruojant pajamas arba pavedimu į sąskaitą.
Daugiau žinių: čia.
