A. Gurevičius. Ikikrikščioniškoji asmenybės kilmė

Viduramžių kultūra susiformavo įvykus antikos palikimo, apėmusio graikų-romėnų pagoniškąjį mokslą bei krikščionybę, ir barbarų, daugiausia germanų, palikimo sintezei. Vargu ar galima adekvačiai išdėstyti viduramžių žmonių mentalines nuostatas ir elgesio stereotipus, nekreipiant dėmesio į barbariškąjį tikėjimų ir vertybių substratą.

Tuo tarpu tyrinėtojai, rašantys apie viduramžių individą, dažnai ignoruoja šį problemos aspektą. Jie patylom daro prielaidą, kad klausimas apie asmenybę ir individualybę yra irelevantinis kalbant apie barbarus, bet tai – didžiausia klaida!

Germaniškų, ypač skandinaviškų šaltinių tyrinėjimas liudija visai ką kita. Pagoniškos Šiaurės Europos visuomenėje individo tikrai „neprarydavo“ kolektyvas, jis turėjo nemažai galimybių atskleisti ir įtvirtinti save.

***

Per šimtmečius viduramžių meistrai – skulptoriai, architektai, statybininkai, knygų miniatiūros meistrai – palikdavo apie save atminimą pagražindami kūrinius savo vardais (parašais, signatūromis), o kartais ir atvaizdais (autoportretais). Tokių pažeidžiančių anonimiškumo tradiciją signatūrų ir autoportretų galima rasti jau VIII a.

Jei kalbama apie literatūrinių tekstų autorių savimonę, tai reikia pasakyti, kad idėja apie viduramžiais karaliavusį poeto anonimiškumą jau seniai iš esmės pakoreguota. Priminsiu, kad žinių apie labai aukštą savęs vertinimą ir pasididžiavimą savo darbu galime rasti tokių viduramžių pradžios autorių kaip Grigalius Turietis (VI a.) ir Beda Garbingasis (VIII a.) veikaluose.

Kaip jau minėta, asmeninis pradas ypač ryškus Skandinavijos ikikrikščioniškojo periodo skaldų poezijoje, o nuo XII a. šį pradą ima išstumti nuolankumo formuluotės.

Bet tada yra pagrindo daryti tokią prielaidą: poetai, dailininkai ir kiti ankstyvųjų viduramžių meistrai anaiptol nestokojo individualumo, tačiau krikščioniškoji etika ir ją atliepianti estetika griežtai apribojo jų individualumą.

Šiaip ar taip, nėra pagrindo kalbėti apie autoriaus „nesugebėjimą“ koncentruotis ties individualumu – tam užkirto kelią hagiografijos orientacija atkurti tik tai, kas tipiška, kas gali būti pavyzdžiu ir idealu.

Asmenybės prigimtinis unikalumas ir bruožai, išskiriantys žmogų iš kitų, buvo laikomi nuodėmingais ir anomaliais, nusipelnančiais atgailos, net jei kuris nors autorius giliai širdyje ir didžiuojasi tokiomis savo savybėmis. Todėl tikrasis vidinis šių autorių Aš yra mums neįžvelgiamas.

***

Tam, kad išreikštų save, žmogus ieškojo kokio nors modelio, pavyzdžio, pagal kurį derintų savo paties savitumą. Todėl jis vertino savyje ne tai, kas buvo nepakartojama ar reta, net jeigu ir pastebėdavo tokių išskirtinių savo bruožų, – atvirkščiai, jis stengėsi tapti panašus į kokį nors tipą.

Lygiai tą patį viduramžių autoriai darydavo susidūrę su kitais žmonėmis, kuriuos reikėdavo aprašyti, – tai, kas ypatinga, jie skubėjo subendrinti.

Beje, hagiografijų (šventųjų gyvenimų aprašymų) autoriai dažnai pasirodydavo sugebantys geriau įžvelgti savo vaizduojamų asmenų individualias savybes negu apie save pasakojantys išpažinčių ir autobiografijų autoriai. Žmonės neieškojo vidinio pasitenkinimo priešindami save visiems kitiems: jie patirdavo jį subordinuodami savąjį Aš iš anksto numatytam prototipui.

Sutinkamai su šia nenugalima trauka ištirpdyti individualumą tipiškume, žmogaus vaizdavimo priemonė buvo aprašymas, paremtas klišėmis, paplitusiais štampais, leidžiančiais įtraukti žmogų į kokią nors grupę.

Lygiai taip pat ištisus šimtmečius elgėsi ir viduramžių tapytojai ar skulptoriai: karaliai, imperatoriai, popiežiai, kunigaikščiai, Bažnyčios tėvai ir šventieji, pavaizduoti freskose, rankraštinių knygų miniatiūrose ir skulptūrose, neturi jokios individualybės, užtat jiems suteikta bruožų, kurie išreiškia jų socialinį, politinį ar dvasinį statusą.

Esminiais, taigi ir vieninteliais vertais dėmesio bruožais buvo laikomi tie, kurie priskirdavo konkretų individą kokiam nors tipui, visai ne tie, kurie jį galėtų išskirti, atriboti.

Individualumas nevertinamas ir neskatinamas, jo bijomasi, ir ne tik kitų žmonių atveju, – žmogus vengia būti pats savimi. Originalumo, savitumo pasireiškimas kvepėjo erezija. Žmogus kentėdavo jei suvokdavo, kad yra ne toks kaip visi kiti.

Šventieji, atsiskyrėliai, mistikai buvo dar mažiau individualizuojami kaip individualybės; atvirkščiai,  jų šlovė – tai savo Aš atsisakymas.

***

Apie save mąstome savo kultūros kategorijomis. Kai, tarkim, Abeliaras (Abélard) aprašo savo gyvenimą kaip virtinę paklydimų, iš kurių jis galiausiai išsilaisvino patirtų nelaimių dėka ir atsivertė į tiesios kelią, gali susidaryti įspūdis, kad jo susilyginimas su hagiografijos herojais ir jų likimais atskleidžia visą jo esmę – juk iš šių komponentų ir buvo kuriamas jo paveikslas.

Tačiau iš tiesų viskas buvo kitaip, nes toks savęs sulyginimas su prototipais, netgi visai nuoširdus sulyginimas, maskavo (galbūt maskavo ir nuo paties individo) puikybę, kurios, nežiūrint į jo teiginius, Abeliaras anaiptol neatsikratė.

Kitaip sakant, už nusižeminimo, atgailos, savęs tapatinimo su šventaisiais Jeronimu ir Afanasijumi bei pačiu Kristumi, už sekimo Augustino „Išpažinimais“ slypi kažkas visai kita: aukšta savimonė, paverčianti išpažintį apologija.

Doktrina apie „išorinio“ ir „vidinio“ žmogaus (interior homo) dichotomiją, apie kurią rašė apaštalas Paulius (Rom 7.21–25; 2 Kor 4.10; Ef 3.16), apnuogina tą esminę problemą, nesutaikomą prieštaringumą, glūdintį krikščioniškoje etikoje.

Krikščioniškoji religija yra personalistinė religija, tačiau kontrolei nepaklūstantys individualybės pasireiškimai pasirodo besą nuodėmė.

***

Giliausiai į savo sielos slėpinius įsiskverbė Augustinas savo „Išpažinimuose“. Asmenybės raidos viršūnę matome viduramžių ištakose, o ne, kaip būtų galima numanyti, jų saulėleidyje. Per visą kitą tūkstantmetį niekas taip atvirai nekalbėjo apie savąjį Aš.

Ta vertybių sistema, kurią pagrindė viduramžių krikščionybė, neskatino žmonių garsinti ir ginti savo unikalią individualybę.

Krikščioniškasis rigorizmas, verčiantis žmones save taip suvaržyti ir paklusti Kūrėjui, kad jie rizikavo prarasti savo tapatumą dėl Dievo, vis dėlto nepalietė vidinio šiaurės germanų pasaulio.

Todėl gali būti, kad kūriniai, kurie pasiekia mus iš šiaurės Europos, kiek praskleis uždangą, dengiančią gilesnius individo sąmoningumo klodus, kurie tikriausiai egzistavo ir toliau į pietus, bet „nuėjo į pogrindį“ plintant krikščionybei.

***

Kaip žinome, likimo samprata – anaiptol ne naujovė, ji kilusi iš ikikrikščioniškų, tiek graikų ir romėnų, tiek germanų, laikų. Tačiau antikos autoriai pabrėžė viską valdantį fatum, lemtį, prieš kurią žmogus bejėgis, o germanų pasaulio paveiksle likimas, sėkmė, pasisekimas buvo daugiau asmeniško pobūdžio, žmogus galėjo su juo aktyviai sąveikauti ir jį paveikti.

Ar negalėtume kelti šitokios hipotezės: viena iš priežasčių, kodėl Reformacija – o jai būdinga pabrėžti idėją, esą sėkmė ir pasisekimas žemiškuose reikaluose yra ženklas, kad žmogų Dievas išrinko išganymui („protestantiškoji etika“), – nugalėjo daugiausia germaniškose šalyse, o pralaimėjo romanų kultūros kraštuose, buvo ta, kad visuomenės sąmonės „slaptavietėse“ glūdėjo minėtas aktyvus likimo vaidmens supratimas. Ši sena germanų „sėkmės“ koncepcija buvo vėl aktualizuota viduramžių pabaigoje.

***************

Ištraukos iš knygos: Aaron Gurevič, Individas viduramžių Europoje, iš rusų kalbos vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 23, 148–152, 192–194, 233, 234, 241 ir 189. Parengė Dainius Razauskas.