M. Kundrotas. Politinės veidmainystės čempionatas

Velykų savaitė – geriausia proga prisiminti tiek Jėzų Kristų, tiek tuos, kurie jam oponavo ir galiausiai pasmerkė mirčiai. Didžiausi Jėzaus oponentai buvo judėjų fariziejų sekta.

Kartais galvojama, kad oponuota idėjų pagrindu. Iš tiesų fariziejų doktrina buvo labai artima Kristaus doktrinai, bent jau daug artimesnė, negu aukštąją kunigiją sudariusios sadukėjų sektos, persisėmusios helenizmu.

Apie fariziejus Jėzus kalbėjo: visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro (Evangelija pagal Matą, 23:3).

Tame pačiame skyriuje nurodoma pagrindinė fariziejų nuodėmė: vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! (Evangelija pagal Matą, 23:23). Ne klaidatikystė, o veidmainystė buvo jų didžiausia yda.

Šiandieninėje politikoje matome tą pačią ydą. Tiesa, gana sudėtinga skirti politikų kalbas nuo darbų, nes politikoje kalba ir yra pagrindinis darbas.

Teisėkūra taip pat yra darbas žodžiu. Užtai čia gausu skirtumų tarp vieno ir kito pasisakymo ar įstatymo projekto. Kalbant indėniškai, šiuolaikiniai fariziejai kalba dvišakiais gyvačių liežuviais.

Aptariant Lietuvos politines partijas garbingą trečią vietą užima Laisvės partija įsivardijusi grupė. Ji žadėjo nutraukti žaliųjų valstiečių draudimų politiką.

Patekusi į valdžią ši partija su savo partneriais pratęsė drakonišką karantiną, kuris baigėsi tik išaugus kitam įtampos šaltiniui – Rusijos agresijai prieš Ukrainą ir pavojui, kad ši agresija gali pasiekti ir Lietuvą. Taip pat siekiama įvesti krūvą naujų draudimų, o pirmiausiai – kriminalizuoti kitokią, negu teigiama nuomonė apie lytinę ar tautinę egzotiką.

Antra vieta tenka „socialdemokratams“. Skelbdamasi darbo žmonių gynėja ši partija, vadovaudama parlamentinei koalicijai ir Vyriausybei, priėmė itin liberalų Darbo kodeksą, panaikinusį svarbiausias socialines garantijas.

Dabartinė šios partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė Europarlamente balsavo už genderistines rezoliucijas, o grįžusi į Lietuvą aiškina, kad tai – joks prioritetas. Tad jei „laisvūnai“ veidmainiauja vienu aspektu, „socialdemokratai“ – bent dviem.

Visgi pirma vieta be konkurencijos atitenka „konservatoriams“. Jų sąrašas – toks platus, kad vertas aptarimo papunkčiui.

1. Šios partijos viršūnėlė rūsčiai smerkia dabartinį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris – pasirodo – trumpai priklausė Komunistų partijai. O tie patys „konservatoriai“ ankstesniuose prezidento rinkimuose dusyk rėmė Dalią Grybauskaitę. Skirtumas toks, kad G. Nausėda priklausė kompartijai dar iki jos išsiskyrimo į suverenistus ir platformininkus, o D. Grybauskaitė priklausė pastariesiems. Kaip čia pamirši JAV pareigūno žodžius apie vieną Lotynų Amerikos diktatorių: jis – savas šunsnukis.
2. Ši partija siekia kriminalizuoti kompartiją – kas būtų lauktinas ir siektinas, nors beviltiškai pavėluotas reikalas. Ir čia pat užmiršta kriminalizuoti gretutinę kompartijos struktūrą – komjaunimą, į kurį, kitaip, negu į spaliukų ar pionierių organizacijas, stodavo jau sąmoningo amžiaus žmonės. Nenuostabu, nes tada dėl narystės sovietų struktūroje tektų pasiaiškinti ir faktiniam valstybės vadovui.Maža to. Čia pat įslaptinami KGB agentų sąrašai – iki pat jų ir gal net jų vaikų mirties. Kompartija, kuriai priklausė daug silpnesnės dvasios žmonių, nusikalstama, o KGB struktūra, tiesiogiai atsakinga už Lietuvos patriotų persekiojimą, apgaubiama valstybės paslaptimi ir globa. Yra, ką slėpti?

3. Ši partija užmiršta, kad apeliuoja į krikščioniškąją pasaulėžiūrą, kai sprendžiami socialiniai ar šeimos politikos klausimai – nei katalikiška socialinė doktrina, nei šeimos koncepcija nėra šią partiją motyvuojantys dokumentai. Bet ji staigiai prisimena savo krikščioniškumą ir katalikiškumą, kai reikia padiskriminuoti kokią nors religinę mažumą, pavyzdžiui – romuvius.
4. Ši partija reikalauja apkaltos Petrui Gražuliui už tai, kad spaudė kito Seimo nario mygtuką, ir čia pat gina savo narę Jurgitą Sėjonienę, kuri darė lygiai tą patį.
5. Ši partija piešia P. Gražulį kaip vulgarios politinės kultūros kvintescenciją, o tuo pat metu jos narė, premjerė ir faktinė vadovė Ingrida Šimonytė taškosi tokia leksika, kad P. Gražulis ir išgėręs alaus pasigėdytų ją kartoti. Nebekalbant apie šios partijos globotinius, kurie – pasak premjerės – parodę širdį, nors išties parodė visai ką kita.

Nebekalbėsime apie šios partijos narių šeimyninius ryšius su rusiškais verslais ar liūdnai pagarsėjusias rusiško mazuto istorijas – čia turėtų pasisakyti ekonomistai ir teisininkai.

Bet ir penkių veidmainysčių užtenka, kad ši partija užimtų pirmą vietą Lietuvos fariziejų konkurse.

Visuomenės veikėjai ir intelektualai galėtų įsteigti oficialų prizą ir įteikti jį partijos sąrašo lyderiui per kitus rinkimus.

Gal tai paskatins naivesnius rinkėjus atsibusti. O kitiems konkurso dalyviams dar teks pasitempti.

Autorius yra politologas