Ruošiantis pavasarį sugrįžtančių paukščių sezonui, Valstybinių miškų urėdijos miškininkai pataria, kaip tinkamai pasigaminti bei iškelti naujus namus sparnuočiams. Vienas iš ankstyviausių pavasarį perėjimo vietos ieškančių paukščių – pelėda. Svarbu žinoti keletą taisyklių, norint pagelbėti pelėdiniams paukščiams įsikurti naujuose namuose.
Veisimosi sezoną pelėdiniai paukščiai pradeda anksti – jau žiemai baigiantis galima išgirsti vestuvinių balsų ir ūbavimų, o kovo-balandžio mėnesiais šie paukščiai pradeda perėti. Natūraliai įvairios pelėdų rūšys kiaušinius deda skirtingose vietose: kai kurios rūšys užima senus nenaudojamus stambių paukščių lizdus, kitos – įsikuria drevėse ar atitinkamo dydžio uoksuose, dar kitos – peri nulūžusių stuobrių ertmėse. Tokių natūralių vietų miškuose nėra gausu.
Kaip galime padėti pelėdoms susirasti daugiau tinkamų veisimosi vietų? Norėdami padėti šiems paukščiams galime iškelti tinkamo dydžio inkilus. „Pačiai smulkiausiai (žvirblinei) pelėdai tinkamas inkilas šiek tiek didesnis už varnėno inkilą, tačiau stambesnėms pelėdų rūšims (naminei ar uralinei) inkilai turi būti daugiau kaip pusės metro aukščio ir apie 40 cm pločio“, – paaiškina Valstybinių miškų urėdijos Gamtotvarkos skyriaus specialistas Mindaugas Ilčiukas.
Kur kabinti tokius didelius inkilus? Pasak miškininko M. Ilčiuko, geriausia tokius inkilus kelti dideliuose miško masyvuose – potencialiose pelėdų veisimosi vietose, brandžiuose medynuose. Galima tokius inkilus kelti šalia miško laukymių ar didesnių miško aikščių – pelėdos dažnai maisto ieško atviresnėse vietose. Svarbu keliant inkilą jį pakabinti taip, kad būtų stabiliai pritvirtintas ir nesiūbuotų, o priskridimo prie landos neužstotų šakos. Geriausias kabinimo aukštis – daugiau kaip 5 metrai nuo žemės.
Kas dar svarbu keliant inkilą pelėdoms? VMU miškininkas ir ornitologas M. Ilčiukas pastebi, kad pelėdos nesuka lizdo ir neneša lizdinės medžiagos, todėl keliant joms inkilus būtina įberti drožlių, kad sudėti kiaušiniai negulėtų visiškai ant inkilo dugno. Įdomu tai, kad pelėdos pradeda perėti jau padėjusios pirmąjį kiaušinį, todėl pelėdžiukai išsirita keleto dienų skirtumu.
Vyriausi pelėdžiukai visuomet būna stambesni ir stipresni už vėliau išsiritusius brolius ar seseris, todėl esant sunkioms sąlygoms ar maisto trūkumui visuomet juos nukonkuruoja ir maisto gauna daugiau. Esant palankioms sąlygoms ir pakankamai maisto – jo užtenka ir mažiausiems bei silpniausiems vadoje. Toks kai kurių rūšių prisitaikymas padeda išlikti kintančiomis gamtos sąlygomis.
