Sparčiai augant senų daugiabučių atnaujinimo mastams, vis dažniau susiduriama ir su paukščių lizdaviečių juose išsaugojimo problema.
Žmonių statytuose pastatuose paukščiai, suradę kokių nors angų, plyšių ar skylių, jas paverčia savo namais. Kai kurių miestų aplinkoje perinčių paukščių rūšių priklausomybė nuo šių statinių tapo jų biologine reikme. Pamažu su tuo apsiprato ir žmonės.
Tačiau atnaujinant ir prižiūrint pastatus tie plyšiai ar angos, kur būna įsikūrę paukščiai, neretai yra visiškai užsandarinamos ir jiems nebelieka kur perėti.
Ši problema kilo jau seniai. Pavyzdžiui, Vokietijoje ji paaštrėjo apie 1970 m., kai imta daug dėmesio skirti pastatų priežiūrai ir juose neliko vietų paukščiams perėti. Išeitis buvo rasta – namų bendrijos pačios nusprendė, kur įrengti dirbtines lizdavietes, iškelti inkilus.
Lietuvoje pirmoji banga, kai miesto paukščiams suprastėjo sąlygos perėti, kilo maždaug prieš 15–18 metų, pradėjus stiklinti daugiabučių namų balkonus. Deja, nebuvo pasirūpinta kompensuoti paukščiams jų prarastas lizdavietes. Todėl langinės kregždės, perėjusios balkonuose, šiuo metu miestuose beveik negyvena. Jos gali perėti pastogėse, tačiau žmonės turi suprasti, kad kitokių perimviečių šie paukščiai neturi ir negalima trukdyti jiems čia kurtis.
Namų atnaujinimo darbus inicijuoja ir finansuoja patys gyventojai. Jie ir turi spręsti, ar palikti paukščiams angas prie stogo esančioje sienoje, kuriose galėtų perėti čiurliai. Prieš keletą metų Kaune atnaujinant pastatus darbų vykdytojai tokias perimvietes geranoriškai įrengdavo, tereikėjo gyventojų pageidavimo.
Deja, kai kurių daugiabučių gyventojai prieštarauja tokioms namo „skylėms“, nes tam reikia papildomų lėšų. Tačiau kiekviena bendrija gali pasirinkti būdą. Pavyzdžiui, pastogėse kelti čiurliams ar varnėnams skirtus inkilus – juos iš pradžių užimtų ir jauniklius išperėtų varnėnai, po jų įsikurtų čiurliai. Šie inkilai turėtų būti pritaikyti prie pastatų. Jeigu prie namo neįmanoma inkilų pakabinti, juos galima iškelti aukštuose medžiuose kieme.
Trūksta inkilų mieste, medžiai tušti ir paukštelių vis mažiau beišgirsi