Leopardai, kurie sudraskys Rusiją

Politinis strateginis lygmuo

Vokietijos kancleris Olafas Šolcas paskelbė, kad kartu su sąjungininkais perduos Ukrainai kovinius tankus „Leopard“. Pranešama, kad Vokietija planuoja paremti Lenkijos prašymą šiandien siųsti Ukrainai tankų kuopą.

Iš viso 12 Ramšteino sąjungos narių, įskaitant Lenkiją, Suomiją, Daniją, Nyderlandus ir Ispaniją, sutiko perduoti apie 100 vokiškų tankų.

Pranešama, kad jau šią savaitę JAV gali paskelbti apie „didelio skaičiaus” „Abrams” tankų perdavimą, nepaisant Pentagono perspėjimų, kad šios technikos eksploatacija Rusijos ir Ukrainos karo sąlygomis būtų problemiška. Šaltiniai praneša, kad Džo Baideno administracija linkusi siųsti Ukrainai „nemažai” tankų”, svarstoma galimybė siųsti 30-50 „Abrams” tankų.

Partneriai gali ruošti tankus perdavimui, Vokietija sprendimą netrukus priims, pareiškė NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas po susitikimo su Vokietijos gynybos ministru Borisu Pistoriumi. J. Stoltenbergas pataria visoms šalims, turinčioms „Leopardų”, parengti juos galimam perdavimui Ukrainai ir pradėti Ukrainos kariuomenės mokymus.

Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius, komentuodamas tankų tiekimą Ukrainai pareiškė, kad „naujos informacijos apie tankus „Leopard” nėra, padėtis nepasikeitė. „Rengiame sprendimą, kuris bus paskelbtas netrukus. Kaip pažymėjau Ramšteine, palaikau mūsų partnerius, jei jie nori pradėti Ukrainos kariuomenės mokymus su šiais „Leopard“ tankais. Mes niekam netrukdome. Tačiau, kaip jau sakiau, mes rengiame savo sprendimą.”

O štai Suomija siūlo sąjungininkams Europoje sukurti galingą padalinį su tankais „Leopard” Ukrainoje.

Pranešama, kad Vakarų ir JAV pareigūnai pataria Ukrainai vietoj alinančių kovų prie Bachmuto atkreipti dėmesį į galimą puolimo planavimą pietuose.

Sąjungininkai pataria Ukrainai pasirinkti kitokį kovos stilių, kuris leistų pasinaudoti nauja milijardų dolerių vertės karine įranga. Žiauriame mūšyje dėl Bachmuto, kasdien kovoje dėl kelių šimtų metrų abi pusės iššaudo po kelis tūkstančius artilerijos sviedinių.

Kaip suprantame, tai atsargus Vakarų raginimas racionaliau naudoti milijardus dolerių ir eurų kainuojančią įrangą ir kovos priemones. Vienas naujas „Leopard 2” kainuoja apie 14 milijonų eurų, senos modifikacijos – apie 5.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pareiškė, kad „kalbant apie tankus, liko žengti paskutinį pusžingsnį. Jau sulaukėme britų „Challengers”, apie kuriuos jie sakė, kad tai neįmanoma. Kol kas jau gauname prancūzų lengvuosius tankus. Girdėjome, kad Prancūzija svarsto galimybę aprūpinti „Leclerc” tankais. Neabejoju, kad „Leopardas” atvyks pas mus, esame baigiamajame etape”.

Tuo tarpu aktyvus Ukrainos lobistas Vakaruose nuo 2014 m., JAV gynybos, karinės strategijos, branduolinių ginklų ir nacionalinio saugumo ekspertas, profesorius Filipas Karberis ( Phillip Karber) dėl ginklų gamybos ir tiekimo sukritikavo patį Kijevą.

Paklaustas, kodėl Ukrainai duodama tik tiek ginklų, kad šalis gintųsi, bet nepereitų į puolimą, Karberis atsakė: „Taip, jums reikia daug daugiau ginklų. Juos gausite mažomis partijomis. Pavyzdžiui, gavote 15 prancūzų tankų. Netrukus galite sulaukti aštuonių britų „Challenger”. Taip pat gausite 50 amerikietiškų „Bradley”.

Galite naudoti viską, ką jums duoda. Tačiau man atrodo, kad jūsų užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba prieš kelis mėnesius padarė didelę klaidą, kai pradėjo kritikuoti Vakarus dėl nepakankamos paramos.”

JAV ekspertas pareiškė, kad pati Ukraina galėjo padaryti žymiai daugiau, kurdama savo ginkluotąsias pajėgas ir nepardavinėdama savo tankų „trečiojo pasaulio šalims, siekiant pelno”.

„Net ir praėjus septyneriems metams nuo šio karo pradžios, jūs ir toliau tai darėte. Jūs gaminote tolimojo nuotolio raketas. Vis dėlto jų sukūrėte tik keturias. O dabar sakote, kad mes jums duodame per mažai. Bet tai jūs nieko nepadarėte, kad turėtumėte viską. Jums turėtų būti gėda.

<…> Pavyzdžiui, jūsų Charkovo tankų gamykla yra viena geriausių pasaulyje. Jūsų konstruktoriai paėmė tanką T-72, kuris turėjo labai pažeidžiamą bokštelį, pritvirtino prie jo vokišką ginklą ir už bokštelio įrengė vietą šaudmenims laikyti. Ir pavertė jį puikiu tanku, puikiai tinkančiu jūsų vietovei. Mano nuomone, tai būtų buvę puiku ne tik jums, bet ir, pavyzdžiui, Baltijos šalims. Bet jūs nepradėjote jo gaminti, tai buvo tik prototipas”.

Karberis kritikuoja Ukrainą ir dėlto, kad likus šešiems mėnesiams iki invazijos „visi būsimo karo ženklai buvo akivaizdūs”, tačiau niekas nebuvo daroma.

Taip. Niekas nebuvo daroma, ir ne tik Ukrainoje. Niekur niekas nebuvo daroma. Būtent dėl to Rusijos Dūmoje prieš invaziją kalbą sakęs Žirinovskis palinkėjo visiems sėkmės, akcentuodamas, kad geresnio šanso nei dabar, Rusija neturės.

Tai turime pripažinti ir, nustoję vienas kitą kaltinti, nusileisti ant žemės. Vakarai kol kas neduoda Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia „iki pergalės”, nes jų paprasčiausiai dabar tiek neturi.

Buvęs Rusijos prezidentas ir esamas alkoholikas Dmitrijus Medvedevas paneigė, kad Rusijai trūksta ginklų ir apsvaigęs nuo „miltų” arba vodkės pareiškė, kad Maskva turi „pakankamai visko”.

D. Medvedevas, lankydamasis Kalašnikovo gamykloje Iževske, už 1 000 km nuo Maskvos, apžiūrinėjo automatus, artilerijos sviedinius, raketas ir dronus, o juos suskaičiavęs įkalė, apsvaigo ir nutarė, kad ginklų jam pakaks.

Tuo tarpu pasaulio teroristas Nr. 1 Putinas pareiškė, kad Rusijoje trūksta kai kurių vaistų. Nepaisant to, kad Putleris meluoja, kad Rusija pasigamina 60 proc. vaistų, akivaizdu, kad rusams trūksta svarbiausių antivėžinių bei kitų sudėtingų medicininių preparatų.

Čia, kaip sakant, nesumeluosi. Nors, melagių šaly, galima ir cukraus tabletes pardavinėt, kaip vaistą nuo tuberkuliozės. Liaudis pirks, ės ir tikės.

Putlerio pašluostė Margarita Simonyan visų Vakarų nekentėjų nusivylimui pareiškė, kad prie geriausių norų, Rusija negali atsisakyti vakarietiškų interneto kanalų bei kitų technologijų.

Nes visos priemonės, kuriomis komunikuoja, filmuoja bei transliuoja Kremlius – vakarietiškos. Atsisakę modernių technologijų, rusai būtų nublokšti į laikus, kuomet dar nebuvo mygtukinių telefonų.

Nors Kremliaus ruporė mano, kad Rusija turėjo ir privalėjo kurti aukštąsias technologijas, mes Simonyan turime didžiai nuvilti. Rusija sugeba gerti, žudyti, griauti ir kariauti. Kurti – Rusijai neduota istoriškai. Daugių daugiausia – balalaikas.

Lenkijoje netyla skandalas po buvusio užsienio reikalų ministro Radoslvao Sikorskio žodžių apie tariamas Lenkijos valdžios institucijų mintis dėl „Ukrainos padalijimo”. „Manau, kad per pirmąsias dešimt karo dienų, kai visi nematėme, kaip viskas klostysis, buvo abejonių, kad galbūt Ukraina žlugs. Jei ne Zelenskio didvyriškumas ir Vakarų pagalba, galėjo nutikti kitaip”, – kalbėjo Sikorskis.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis paragino opoziciją atsiriboti nuo buvusio užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio žodžių ir iškart paragino atšaukti „gėdingus žodžius”.

„Nematuokite žmonių pagal savo standartus. Tai buvo jūsų politika, kuria siekta atkurti santykius su Rusijos Federacija. Būtent jūsų vyriausybė Maskvoje susitiko su V. Putinu. Reikėtų pažymėti, kad Rusijos propaganda nuolat kelia temą apie tariamas Lenkijos teritorines pretenzijas Ukrainai, – piktinosi lenkų premjeras.

Taip, šiandien kalbos apie bet kokias išlygas ir susitarimą su Maskva laikomos išdavyste. Politikai bijo bet kokio garsesnio žodžio apie nuolaidas ar derybas su Maskva. Tačiau ar be šūkių „iki pergalės” turime kokį nors realų planą?

Vienintelis planas – karas su rusais ukrainiečių mirčių sąskaita. Net neabejojame, kad dar labiau „išblaivėjus”, po kurio laiko bus kalbama apie įvairius kompromisus su Maskva, galbūt net siekiant pagreitintos Ukrainos narystės NATO ir ES mainais į teritorinius praradimus.

Mūsų planas būtų kitoks: atidaryti antrą frontą arba kuo greičiau sukaustyti marodierių karinius veiksmus Ukrainoje saugant Vakarų šalių piliečius ir objektus Vakarų šalių taikdarių pajėgomis.

Operacinis lygmuo

Be esminių pakitimų.

Daugeliui Europos piliečių dėl Rusijos branduolinės retorikos sumažėjimo tapo ramiau gyventi. O ir Lietuvos žiniasklaida mažiau kalba apie karą. Tačiau tai – tik sąlyginės ramybės regimybė.

Kremlius šią sąlyginę ramybę „padovanojo” sąmoningai, stengdamasis kuo mažiau judinti ir erzinti taip jautriai į „branduolinę grėsmę” žiūrinčius ir naktimis dėl to nemiegančius vakariečius ir jų šalių vadovus.

Tuo tarpu kruvinais dantimis įsikibta į Ukrainą.

Kremliaus logika paprasta: kam kelti sumaištį ir bereikalingą dėmesį bei konfrontaciją, kai tai neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų mūšio lauke? Todėl Kremliaus strategai dabar tyliai susikoncentravo į padėtį ant žemės ir po truputį stumiasi pirmyn. Rusijai truks plyš reikia okupuoti Donecko ir Lugansko sritis, tai reikš plano „,minimum” realizaciją.

Kijevo šturmas – po to.

Pranešama, kad Putino administracijos politinis blokas pradėjo rengtis „rinkimams” į okupuotų Ukrainos teritorijų „regioninius parlamentus” ir „savivaldybių tarybas”. Kremlius esą tikisi, kad 2023 m. rugsėjį bus įmanoma surengti tokius vietos „rinkimus”.

Kremliaus balvonai nesvarsto scenarijų, pagal kuriuos „balsavimas” būtų neįmanomas, jei Ukrainos kariai iki rugsėjo išlaisvintų visas okupuotas teritorijas.

Taktinis lygmuo

Per praėjusią parą okupantai į Ukrainos teritoriją paleido 4 raketas, sudavė 26 smūgius iš oro, surengė apie 100 apšaudymų iš salvinių raketų sistemų.

Driskiai ir toliau supa Bachmutą, puola Avdijevkos, Limano kryptimis.

Zaporožės, Kupjansko, Chersono srityse rusai ginasi.

Rusija verbuoja įkalintus Ukrainos piliečius, kurie buvo prievarta nugabenti į Rusijos įkalinimo vietas. Krasnodare vyksta aktyvus tokių asmenų verbavimas į „Wagner” karinį dalinį. Dauguma ukrainiečių kalinių nepatenkinti jų nugabenimu į Rusiją ir nepagarbiu Rusijos požiūriu į juos. Todėl suteikiama galimybė vyktį į karą prieš tėvynę.

Ukrainos karo aviacija sudavė 8 smūgius į okupanto susitelkimo vietas bei 3 smūgius į priešlėktuvinių raketinių kompleksų pozicijas.

Gynybos pajėgos sunaikino SU-25, 3 sraigtasparnius KA-52, 3 bepiločius orlaivius „Orlan” ir vieną „Lancet” bei vineą „Merlin” tipo orlaivį.

Ukrainiečių artilerijos ir raketiniai daliniai pataikė į priešo kontrolės punktą ir 9 okupantų židinius.

Komentaras

Tankų klausimas, sukėlęs tiek daug aistrų, pagrįstų ir nepagrįstų kaltinimų, po truputį juda pirmyn. Tačiau prieš keldami pergalės taures ar norėdami ką nors kaltinti dėl tariamo tankų perdavimo delsimo, turime, kaip mes sakome, nusileisti ant žemės.

O ant žemės padėtis tokia, kad Vokietija pati teturi kiek daugiau nei 200 „veiksmui” paruoštų „Leopardų”. Kitos šalys, įsigijusios šiuos vokiškus tankus, neturi jų tūkstančiais. Pati Suomija turi kiek daugiau nei 200 „Leopardų”, Lenkija – apie 250. Tad savaime suprantama, kad Vokietija ir kitos šalys negali atiduoti visų tankų Ukrainai, nes pačios neteks savo karinių pajėgumų.

Gerai, kad bent dabar sutarta, kad šie tankai apskritai kažkada pasieks Ukrainą. Tačiau tankas – dar ne viskas. Visi mes turime suvokti, kad pats tankas mūšio lauke yra taikinys ir labai brangus metalo gabalas. Tankas veiksnus tik tuomet, kai sąveikauja mūšyje su artilerija, karinėmis oro pajėgomis, žvalgyba, pėstininkais.

Tad vokiškų „Leopard 2” įgulas reikia paruošti, o ukrainiečių pajėgumus sukomplektuoti taip, kad jie veiktų mūšyje sąveikaudami. Tam reikia laiko.

Tuo tarpu Rusija vien T-72 tankų iki karo turėjo apie 2000, o rezerve – apie 8000 vienetų, nekalbant apie kitą šarvuotą techniką. Tegu tai tik dėžutės, ir jei kare jau sunaikinta pusantro tūkstančio, rezervas pakankamas. Nei viena Europos šalis neturi tiek tankų, kiek jų turi Rusija. Ir net jei Europos šalys Ukrainai atiduotų visą savo šarvuotą techniką, kiekybe vargu ar pasivytų Rusiją.

Dėl to prioritetas teikiamas kokybei ir efektyvumui. Vienas vakarietiškas tankas, sąveikoje su kitais pajėgumais, prieš penkis rusiškus gelžgalius.

Sunkiosios technikos tiekimas Ukrainai – ilgas procesas ir itin sudėtinga užduotis Vakarams, kuriems reikia organizuoti ne tik jų nugabenimą, bet visą logistikos schemą, įskaitant technikos remontą. Tuo tarpu Kremlius nutaręs, kad reikia tankus permesti iš taško A į tašką B, tai gali padaryti per savaitę.

Be jokios abejonės, pareiškimai apie vakarietiškų modernių tankų siuntimą yra labai svarbus Vakarų žingsnis, kuris Maskvai aiškiai sako, kad didysis mūšis dėl Ukrainos dar tik prasideda.

Tuo pačiu sklaidosi iliuzija, kad Vakarai turi „bet kiek” ginklų, kuriuos gali tiekti neribotais kiekiais „iki pergalės”. O prisikalbėta ir prisitarškėta iki ausų. Šiuo metu nėra ginklų „tiek, kiek reikės”. Viskas turi labai aiškias ribas.

Kiekvienas didelės apimties gamybą ar itin stambų projektą planuojantysis puikiai suvokia, kad dideliam tikslui įgyvendinti reikia laiko. Pergalei reikalingi „leopardai” ar „abramsai”, ar kita ginkluotė iš dangaus nenukris. Juos, tiksliau „pergalei” reikalingą kiekį, reikia pagaminti. Pirmiausia reikia tam tikslui pinigų – t.y. turėti tam skirtą biudžetą, tuomet paleisti gamybą ir tik po kurio laiko prasidės realizacija.

JAV gynybai skyrė milžinišką – apie 800 mlrd. $ biudžetą, tačiau karinės pramonės mašina įsisiūbuos tik šiais metais. Karinė amunicija ir ginklai pasirodys geriausiu atveju šių metų antroje pusėje. Kitose NATO šalyse vis dar nepasiekiami gynybai būtini 2%.

Akivaizdu, kad prasideda naujos ginklavimosi varžybos, į kurias Vakarai jau yra įtraukti prieš savo valią. NATO sąjungininkų gynybos pajėgumų didinimo tempai pradės įsivažiuoti 2024 – aisiais, o rezultatus matysime 2025 – aisiais.

Reikalaudami JAV paramos Ukrainai nepamirškime, kad Vašingtonas turi didesnę grėsmę nei Rusija ir turi būti pasirengęs Pekino netikėtumams.

Karas bus sunkus ir ilgas.

Dėkojame, kad esate kartu ir suteikiate mums galimybę sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis.

Atskirai sakome ačiū: DT Artelė, UAB. Norėtumėt pasikviesti diskusijai ar mokymams? Rašykite: [email protected]

Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624