V. Šilas. Versalis, Potsdamas ir Klaipėdos krašto pamoka

Fotometraštininko Leonardo Surgailos sovietinio laikotarpio Karaliaučiaus krašto vaizdų paroda yra pavadinta „Niekieno žemė“.

Jo nuotraukos rodo kuo virsta žydinti žemė, kai į ją ateina istorinį paveldą naikinantis Rusų pasaulis.

Tik ar tikrai, kai po sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų 1944–1948 m. genocido pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte neliko tikrųjų jos šeimininkų, ši žemė tapo niekieno?

Sprendžiant vienos ar kitos teritorijos statuso klausimą, tarptautinėje praktikoje paprastai (bet ne visada), stengiamasi atsiklausti vietos gyventojų nuomonės.

Karaliaučiaus krašte lietuvių, vadintų lietuvininkais, čia neliko, bet mes žinome, kad jie savo žemės neatsisakė.

Prisiminkime dar nesenus Mažosios Lietuvos teritorijų paėmimus iš ją daugiau kaip 600 metų valdžiusių vokiečių valstybių.

Po I pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį, nuo Vokietijos imperijos kaip „visada buvęs lietuviškas“ buvo atskirtas Klaipėdos kraštas, Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis.

O ką tuomet sakė lietuvininkai. Jie testamentiniu 1918 metų Tilžės Aktuir kitais raštais reikalavo visą Mažąją Lietuvą „priglausti“, t .y. įjungti ją į atsikūrusią Lietuvos valstybę.

Nors Antantės ambasadorių konferencija ir neprieštaravo, kad Mažoji Lietuva tai lietuvių žemė, tačiau Klaipėdos kraštą 1920 m. vasarį perdavė administruoti ne Lietuvos valstybei, o Prancūzijai.

Šioji tuomet laikėsi nuostatos, kad Lietuva yra ta pati Lenkija, ir vertė ją susijungti su Lenkiją į vieną valstybę (kurioje Lietuva galėtų turėti tik kultūrinę autonomiją).

Klaipėdos kraštas turėjo virsti Lenkijos valdomu Freištatu (Laisvąja Memelio valstybe).

Lietuviams, netekus Vilniaus krašto, tam, kad neįsileidus Lenkijos ir į Klaipėdos kraštą, teko surengti jo išlaisvinimo užduotį – 1923 metų sukilimą.

Tai buvo sąmoningiausių Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendros kovos rezultatas, leidęs nors dalinai įvykdyti Tilžės Akto siekį – įjungti Mažąją Lietuvą į Lietuvos valstybės sudėtį.

Lietuva tapo jūrine valstybe ir stipresnė priešpriešoje su to meto agresyviąja Lenkija.

Beje, dabar šis istorinis įvykis dažnokai pavadinamas netiksliu „Klaipėdos krašto prijungimo“ terminu, o reikėtų vadinti „prisijungimu“, nes Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (kuriam vadovavo Martynas Jankus) 1923 metų sausio 19 d. sukviesto Klaipėdos krašto Seimo Deklaracijoje lietuvininkai pasakė aiškiai:

„Vienbalsiai nutarėme prisijungti prie Lietuvos respublikos“.

Ar tuomet kaip nors buvo įsiklausyta į lietuvininkų nuomonę? Ir vėl ne! Nors Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba Fuldos Aktais ir reikalavo Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos, tuomet sovietinės.

Jos „šeimininkas“ A. Sniečkus atsisakė šio krašto ir jis 1946 metais buvo pavestas Rusijos federacijai.

Toji tęsė Raudonosios armijos pradėtą Karaliaučiaus krašto gyventojų genocido praktiką kol vietos gyventojų nebeliko visai.

Dabar čia turime beveik per milijoną kolonistų ir labiausiai militarizuotą teritoriją Europoje. Karinio turinio nuotraukų L. Surgailos parodoje nepastebėjau, tačiau apie krašto militarizavimą pakalbėti dera.

1995 metais JAV Kongreso narys Karlas Kristoferis Koksas pateikė Kongresui rezoliucijos „HCR-51“ projektą dėl visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo.

Juo reikalauta, kad Kaliningrado/Karaliaučiaus regionas būtų paverstas demilitarizuota zona ir Rusijos Federacija iš šio regiono išvestų visas savo karines pajėgas nes:

„Kaliningrado karinis forpostas kelia grėsmę taikai ir saugumui Baltijos regione ir Europoje, ypač Lietuvai“. Deja griežto turinio rezoliucija nebuvo priimta.

Nesulaukėme ir jokios suinteresuotos oficialios reakcijos iš Lietuvos pusės (tuomet prezidentu buvo Mykolas Brazauskas).

Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą ne kartą kėlė visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba.

Antai, 2000 m. rugpjūčio mėnesį ši Taryba nusiuntė prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui Kreipimąsi dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimo iškėlimo Europos organizacijose.

Jį, be pačios Tarybos narių, pasirašė 29 įvairioms partijoms priklausantys LR Seimo nariai, 85 Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai. Deja, ir prezidentas V. Adamkus ir kiti Lietuvos vadovai šį Kreipimąsi ignoravo.

Potsdamo susitarimo signatarai amerikiečiai ir britai, iš pradžių ketinę sukviesti taikos konferenciją, kuri nuspręstų dėl tolimesnio Karaliaučiaus kraštą valdymo, apie tai greitai nustojo kalbėti.

Matyt, vadovautasi ydinga nuostata „nereikia erzinti rusų“. Tokio požiūrio iki šiol laikėsi ir Lietuvos vadovai. Prie ko privedė toks vakarų nuolaidžiavimas iš prigimties imperialistinei Rusijai rodo dabartinis jos karas Ukrainoje.

Lyg nujausdamas galimų agresyvių įvykių eigą iš Rusijos pusės, kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidento postą diplomatas Stasys Lozoraitis prieš mirtį 1994 m pasakė:

„Saugokite Lietuvą iš Kaliningrado pusės“.

Turime istorinį kuriozą:

kraštas kuris mums davė lietuvišką raštą, gelbėjo Lietuvą nuo visiško surusinimo ir sulenkinimo virto rusynu.

Pakalbėkime ir apie Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Gražu, kad fotografijų autorius savo darbus pateikia su autentiškais vietovardžiais.

Paprastai senieji vietovardžiai yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir mažai keičiasi net kintant tautinei gyventojų sudėčiai.

Deja, užkariautojai dažnai griebiasi klastočių tam, kad vietovardžiai nerodytų jų esant ateiviais.

Pirmieji to ėmėsi naciai – gauleiterio E. Kocho pastangomis į vokiškus buvo pakeisti per 60% Karaliaučiaus krašto senųjų lietuviškų vietovardžių.

Na o į Karaliaučiaus kraštą atėję bolševikai, naikino ne tik vietovardžius, bet ir vandenvardžius.

Iki sovietinės Karaliaučiaus krašto kolonizacijos ši žemė neturėjo nė vieno slaviško toponimo, o dabar jame nebeliko nė vieno lietuviško ar prūsiško.

Nesėkmingai baigėsi Gorbačiovo „Perestroikos“ metais Lietuvos rašytojų ir kultūrininkų pastangos atstatyti nors K. Donelaičio gyventai vietovei, pervadintai Čistųjų Prūdų vardu, Tolminkiemio vardą O iš dabartinės Lietuvos valdžios pusės dar niekas autentiškųjų Karaliaučiaus krašto toponimų atstatymo klausimo nekėlė…

Istoriniai vietovardžiai egzistuoja nepriklausomai nuo to ar juos kas nors pripažįsta ar ne. Labai svarbu, kad jie būtų vartojami, kad Mažoji Lietuva nebūtų trinama iš mūsų tautos atminties, kad apie ją žinotų pasaulis.

Tuo rūpintis turėtų ne tik Lietuvos istorikai, bet ir Lietuvos politikai.

Po kelių dienų minėsime sėkmingos Klaipėdos krašto sukilimo ir Klaipėdos krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę 100-metį!

Ta istorinė patirtis diktuoja mums, kad nesidairydami į didžiąsias valstybes ir į istorijos primestus kaimynus, nelaukdami iš jų kokių nors malonių, savo problemas spręskime patys!

Išmokime Versalio, Potsdamo ir Klaipėdos krašto sukilimo pamoką!