Šis Žvėryno namas 2001-11-16 įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, kodas 2651). Reikšmingumo lygmuo regioninis. Kultūros paveldo specialistų pripažinta, jog objektas yra vertingas architektūriniu požiūriu, išraiškinga puošyba, stipriai reprezentuojanti namo statybos laikotarpio tendencijas.
Tai vilos tipo, istorizmo stiliaus dviejų aukštų pastatas (1 nuotr.). Pastatytas pačioje XIX a. pabaigoje (iki 1901 m.). Remontuotas 2007 m. Namas stačiakampio plano, išilgine ašimi orientuotas rytų – vakarų kryptimi.
Šiaurinė pusė dviejų aukštų su pastoge, o pietų – vienaaukštė su pastoge ir mezoninu. Tebeišlikusi namo paskirtis – gyvenamoji.
Šiaurės – reprezentacinis – fasadas nuosaikiai asimetrinis savo langų kompozicija ir decentralizuota priebučio padėtimi fasade (2 nuotr.).
Čia pastebimai aktualizuota (vizualine-estetine prasme) langų puošyba ir priebutis (3 nuotr.). Ypač portiko formos, jo puošyba (4 nuotr.).
Dailų portiką su keturiais drožinėtais stulpeliais ir frontonu su statmenai sukryžiuota kryžma ir ažūriniu jos užpildu turėjo Kęstučio g. namo Nr. 30 priebutis, bet išliko tik galiniai drožinėti stulpeliai prie durų. Užtat aptariamuoju atveju matome atvirą priebutį su išraiškingu portiku.
Žinoma, Žvėryne yra ir daugiau išlikusių portikų (Birutės g. 19, Pušų g. 26, Traidenio g. 25, 37 bei kt.), bet jie kitokio stiliaus. Paprastai jų frontonai – tai trikampiai, plokšti, vienaip ar kitaip dekoruoti skydeliai.
Mūsų atvejis kitoks (5 nuotr.). Drožinėti stulpai viršuje turi kryžmutes. Tokios būtent įstrižų gembių kompozicijos būdingos statybos meto šveicariškajam stiliui (panašiai yra Vytauto g. 49 pietų fasado balkone).
O išskirtiniausia, kad centre, vietoje skydelio – stilizuota drožinėta originalios formos kryžma, sukabinanti stogelio šlaitus.
Stogelis apačioje gaubtas, o viršuje laužtos formos ir su dvieile ornamentuote. Dvieilis ornamentavimas Vytauto g. namams būdingas.
Pietų fasadas taip pat švelniai asimetrinis (langų santykis abipus šio fasado priebučio 3×2) ir nežymiai tūrinis (6 nuotr.).
Jo vizualinis akcentas, kaip ir diametrialiai priešingoje, šiaurės, pusėje – atviras priebutis, bet čia virš jo iškeltas balkonas su pačiu ryškiausiu šio akcento dėmeniu ilgu mezoninu (6 ir 7 nuotr.), kuriam švelniai asonuoja tūrinis stoglangis.
Ir šis priebutis taip pat su keturiais suporintais drožinėtais stulpais (bet šičia su viena kryžmute viršuje), kuriais paremtas balkonas. Balkono tvorelė iš ažūrinių lentučių (8 nuotr.).
Mezonino stogelis su tokiu pat, kaip ir šiaurės priebučio, dvieiliu vėjalenčių ir karnizo ornamentu (9 ir 10 nuotr.). Turi fragmentišką priekinę – stogelinę – ažūrinę sienelę su stilizuotais augaliniais ornamentais.
Puošnus frontono apvadas akcentuotas balta spalva. Galinė sienelė taip pat dekoruota kiaurapjūviu (toks kryžiuko motyvas apkalose retas: pastebėtas Birutės g. 1 statinių komplekso name – 11 nuotr.) ir turi rombo formos švieslangį.
Vakarų fasadas atsuktas į Vytauto gatvę. Šis namo fragmentas jau ryškiai asimetrinis ir, palyginti su šiaurės fasadu, tūrinis (1 ir 12 nuotr.).
Šiame fasade yra stačiakampio plano pirmojo aukšto priestatas. Virš jo įrengta terasa su dekoratyviais pjaustinėtais stulpais, paremiančiais dvišlaitį stogą.
Čia regime išplėtotą „baltąją kompoziciją“ (bendrame prigesintos žalios spalvos namo fone balti architektūriniai elementai): sudvejinto lango apačioje ir durų, langų bei stogelio viršuje (13 nuotr.).
Atviro balkono (14 nuotr.) įspūdingą stogą įdomu palyginti su namo Vytauto g. 49 balkono stogu (15 nuotr.). Kaip ir tuo atveju, frontonas turi fragmentišką ažūrinį užpildą, o stulpai su dviem šveicariško stiliaus kryžmutėmis (16 nuotr.).
Stilizuotais plastiškais augaliniais ornamentais papuoštas frontono užpildas tiek apačioje (17 nuotr.), tiek arkos viršuje (18 nuotr.).
Atskiro dėmesio verta šito namo fragmento durų ir langų kompozicija (19 nuotr.). Trinarė (iš dvivėrių įstiklintų durų su įstiklintu viršduriu ir langų abipus) kompozicija arkinė su trikampiškai laužytu apvadu viršuje.
Stiklų erdvė segmentuota trikampiais, rombais, trapecijomis bei stačiakampiais. Pastarąją trinarę kompoziciją taip pat įdomu sugretinti su kita originalia jau minėto namo Vytauto g. 49 vakarų fasado trinare smailiaarke kompozicija (20 nuotr.).
Pagrindinės namo durys – šiaurės fasado – dvejos (atskiros); jos vienvėrės, elementarios standartinės konstrukcijos iš keturių skydelių (21 nuotr.).
Užtat pagrindinių langų dekorui dėmesys išties išskirtinis. Puošyba būdinga to meto rusiškam stiliui, kuris statant Žvėryno namus buvo populiarus.
Skirtingai puošti pirmojo ir antrojo aukšto langai, kitaip ir sudvigubintasis langas vakarų fasado priestate.
Pirmojo aukšto langai (22 nuotr.) puošti mišria technika: derinta drožyba, ažūras ir profiliavimas. Sudėtingas lango viršutinės dalies dekoras (23 nuotr.).
Taip pat trejopos technikos antrojo aukšto langų toks pat dekoras subtiliai papildytas pjaustinėtais siluetais virš karnizų, taip pat pjaustinėtais polangių karnizais (24 ir 25 nuotr.).
Ši langų puošyba atkartota gretimame šiek tiek vėliau pastatytame name Nr.29, o šiek tiek paįvairinant (kai ką pakeičiant ar pridedant) – Vytauto g. 30 (26 nuotr.), Lenktoji g. 11 (27 nuotr.), Treniotos g. 3 (28 nuotr.). Išlikusieji šios puošybos klestėjimo pavyzdžiai.
Estetiniu požiūriu labai darni sudvejinto lango vakarų fasado priestate puošybinė kompozicija (29 nuotr.). Karnizas papuoštas ažūriniu, o vertikalieji apvadai – įgilintai ir iškiliai profiliuotais ornamentais.
Malonu pastebėti, jog senos medinių langų konstrukcijos restauruojant pakeistos į naujas medines, o ne plastikines.
Pastogės karnize pakartota tų pačių ornamentų, kaip ir mezonino, priestato balkono bei priebučio portiko stogelių, dvieilės juostos (30 nuotr.).
Namo sienos medinių rąstų, kurie apkalti dailylentėmis. Pamatas juostinis, plytų mūro ir lauko akmenų.
Aleksandro Stabrausko 2009-2018 m. nuotraukos
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Ir graudu, ir gera vėl matyti gatves, kuriomis vaikystė lakstė, ir medinių namelių grožį, skaityti apie juos, apie rankas, tą šiltą grožį ir Vilniaus jaukumą kūrusias.
Sugrįžta, apsilanko. Ne tik iš naujųjų Vilniaus mikrorajonų. Buvę, gyvenę šiuose namuose vaikystėje, čia gimę – kas iš Lenkijos, Australijos, JAV. Kitas randa, kad niekas čia nepasikeitę: “Štai ten eidavome slėpynių, ten buvo, nusileidus žemyn, laipteliai į rūsį”. Nueina ir teberanda. Net tas pačias duris.
O mūsų gražųjį medinuką gelžbetonio griozdas pasėdęs riogso. Nebeliko nei tvoros su varteliais, nei šulinio, nei pavėsinės, nei ten buvusio sodo…