Įdomiausios knygos apie žmonijos ir pasaulio ateitį

Žmones visada žavėjo mintis apie ateitį – koks gyvenimas laukia po dešimties, šimto, tūkstančio metų?

Sparčiai besivystančios technologijos, pandemijos, karai, klimato kaita – šių dienų pasaulis, stipriai veikiamas įvairiausių aplinkos veiksnių, greitai keičiasi ir tampa sunku nuspėti, kas gi laukia ateityje.

Ar pasaulį valdys mašinos?

O gal žmonėms teks apleisti Žemę ir gyvenimo kelionė tęsis kosmose? Interneto knygynas Patogupirkti.lt dalijasi knygose aprašytomis pasaulio ateities vizijomis.

Izakas Asimovas (Isaac Asimov) „Aš, robotas“

Robototechnikoje egzistuoja trys pagrindiniai dėsniai – robotas negali pakenkti žmogui arba savo neveikimu leisti, kad žmogui būtų padaryta žala, robotas privalo paklusti žmogaus duotiems įsakymams ir robotas privalo rūpintis savo saugumu, jeigu tai neprieštarauja Pirmajam ir Antrajam dėsniams.

Pasitelkdama šiuos tris principus, žmonija pradėjo naują evoliucijos erą, atveriančią milžiniškas galimybes ir nenumatytus pavojus.

Knygoje „Aš, robotas“, rusų kilmės amerikietis biochemijos profesorius I. Asimovas leidžiasi į pasaulį, kuriame po gatves vaikštantys robotai nėra toks neįprastas reginys.

I. Asimovas aprašo robotų atsiradimą – nuo primityvių pirmųjų bandymų iki galutinio dirbtinio proto sugyvinimo ir egzistavimo ne itin tolimoje ateityje.

Knygą sudaro pasakojimai apie skirtingus robotus, jų gebėjimus ir nukrypimus nuo įprastos tvarkos.

Žmonės susiduria su išprotėjusiais robotais, robotais-telepatais ir galingomis mašinomis, kurios slapta valdo pasaulį.

Skaitant jau daugelį metų svarbų kūrinį, skaitytojui gali kilti klausimas – ar žmonija tampa atgyvenusi ir nebereikalinga naujajame pasaulyje?

Aldas Hakslis (Aldous Huxley) „Puikus naujas pasaulis“

Anglų rašytojo A. Hakslio romanas „Puikus naujas pasaulis“ – viena labiausiai bauginančių knygų, gana tiksliai nuspėjusių ateitį bei kryptį, link kurios eina žmonija.

Tai pasaulis, kuriame visi yra laimingi. Čia seksas laisvas, nėra jokių įsipareigojimų, gėdos ar pavydo.

Čia visi yra naudingi, o trokštantys aštresnių pojūčių arba norintys numalšinti skausmą, kada tik panorėję vartoja narkotiką „Soma“. Gyvenimas yra tiesiog tobulas, tarsi tikrovė socialiniuose tinkluose.

Tiesa, čia nėra žmogiškų jausmų – partneriai susitinka ir išsiskiria, artumas neegzistuoja, čia nėra draugų ar šeimos narių, nėra ligų, įsipareigojimų ar vertybių.

Šiame pasaulyje yra įvykdyta revoliucija žmonių protuose ir kūnuose, puikaus naujo pasaulio mąstysena yra įskiepijama nuo gimimo.

Čia žmonės yra klonuojami, auginami mėgintuvėliuose ir iš anksto užprogramuojami laimingai ateičiai – vieni bus elito nariai, kiti juodadarbiai, tačiau visi besišypsantys, laimingi.

Savarankiškas mąstymas čia nepageidautinas, tačiau visuomenė tiki, jog gyvena laisva valia.

Rašytojas neria į vartojimo, pramogų ir gerovės sukeliamą priklausomybę, knygoje pranašiškai vaizduojami su žmonėmis vykstantys medicinos ir vaistų bandymai, manipuliavimas mokslu, sumaterialėjimas, masinis nužmoginimas.

Gąsdinanti ateitis ar jau šių dienų tikrovė – 1932 m. parašytame kūrinyje aprašytas puikusis pasaulis tarnauja kaip geras „papurtymas už peties“, siekiant išsaugoti nykstantį žmogiškumą.

Frankas Herbertas (Frank Herbert) „Kopa“

Mokslinės fantastikos autorius F. Herbertas knygoje „Kopa“ atveria duris į kosminį pasaulį, kuriame verda kova dėl gamtos išteklių, vyksta genetinės manipuliacijos ir bet kokiais būdais siekiama išlikti.

Vis dėlto, rašytojas atsisako įprastų ateities pasaulio sumanymų – čia nėra kompiuterių ar pasaulį valdančių mašinų, nėra interneto ar kibernetinių atakų.

Romano centre – melanžas – labiausiai planetoje vertinamas ir griežtai reguliuojamas prieskonis, galintis pailginti žmogaus gyvenimo trukmę bei padedantis keliauti į kosmosą.

Melanžas auga tik dykumų planetoje Arakyje, tad kas valdo Arakį, tas kontroliuoja ir vertingojo ištekliaus gavybą bei visą Visatą.

Arakio planetą valdo didikai Harkonenai, tačiau Imperatoriaus įsakymu, valdžia iš jų yra atimama ir perduodama Atreidų šeimai.

Visgi, valdžios perėmimas virsta gudriu antpuoliu ir kerštaudami Harkonenai nužudo hercogą Letą Atreidą, o jo mylimoji Džesika su sūnumi Polu pabėga į dykumą.

Juos priglaudžia vietiniai planetos gyventojai fremenai, tad Polas turi įgyti jų pasitikėjimą ir stoti į kovą su priešais, atėmusiais valdžią ir nužudžiusiais jo tėvą.

Šis mokslinės fantastikos kūrinys atkreipia dėmesį į dabartines ir ateities naujienas – kova dėl nykstančių išteklių ir jų kontrolė, žmogaus santykis su galia, ekologijos svarba.

Autorius įtaigiai vaizduoja žmogaus kasdienybės ir gamtos ryšį, tad teigiama, jog pirmą kartą 1965 m. išleista knyga padarė nemenką įtaką gamtosaugininkų judėjimams. Istorija tęsiasi antrojoje serijos dalyje „Kopa. Mesijas“.

Viktoras Danisenko (Viktor Denisenko) „Vilniaus apokalipsė“

Pandemijos paliesta visuomenė, pavojinga zombių ateitis, maisto stygius – jei dar prieš keletą metų V. Denisenko knygoje „Vilniaus apokalipsė“ vaizduojama ateitis būtų atrodžiusi neįsivaizduojama, dabar viskas atrodo gerokai arčiau tikrovės.

Padėties nepagerina ir naujausi mokslininkų atradimai Sibire, atskleidžiantys, jog klimato kaita skatina anksčiau užšalusių kenksmingų medžiagų, vadinamų „zombių virusais“, atšilimą, kurios išliko užkrečiamos ir gali būti pavojingos žmonėms.

Romanas nukelia į baugią ateitį:

senasis Vilnius čia neatpažįstamai pasikeitęs – jo pastatai suniokoti, langai išdaužyti, danguje sukasi šiukšlių sūkuriai.

Po Vilniaus Naujamiestį, vienui vienas klaidžioja Vladas – vietinis, niekuo neišsiskiriantis vertėjas, lydimas praeities prisiminimų.

Nuolat budrus ir įsitempęs, jis nedrįsta atsipalaiduoti – mat už kiekvieno kampo gali išlįsti pavojingi padarai – zombiai – pražūtingos epidemijos pasekmė.

Laikas čia skaičiuojamas iki apokalipsės ir po jos. Ankstesnio gyvenimo prisiminimai – tai šeima, draugai, meilė ir kūryba.

Dabartinis gyvenimas – badas, nuolatinis pavojus ir siekis išgyventi. Niekada negali būti tikras, ar dabartiniame laikotarpyje gali pasitikėti sutiktu žmogumi – buriasi pavojingos gaujos, klesti kanibalizmas.

Ar įmanoma išgyventi pasaulyje, kuriame vis sunkiau išlikti žmogumi?

Teodoras Kačinskis (Theodor Kaczynski) „Unabomberio manifestas. Technologinė visuomenė ir jos ateitis“

Ar gali tiesa skambėti teroristo lūpomis? Žinomas teroristas T. Kačinskis, pravardžiuojamas Unabomberiu, „pagarsėjo“ 1978–1995 m. siuntinėjęs laiškus su bombomis, skirtus mokslininkams, inžinieriams ir kitiems svarbiems asmenims, susijusiems su technologijų kūrimu.

Jis tikėjo, kad šiuolaikinė technologijų pažanga suvaržys žmogaus laisves ir sunaikins gyvąją gamtą.

1995 m. Unabomberis pažadėjo nutraukti savo teroro aktus, jeigu leidiniai „Washington Post“ ir „The New York Times“ paskelbs jo kritiką technologijoms.

Jo mintys yra pateikiamos leidinyje „Unabomberio manifestas. Technologinė visuomenė ir jos ateitis“.

T. Kačinskis savo manifeste rašė, jog kompiuteriai, masinės komunikacijos priemonės, sveikatos priežiūros industrijos, plačiai paplitę chemikalai ir pramoninės revoliucijos gaminiai veda planetą link pražūties.

Viena didžiausių problemų – tai dirbtinio proto augimas ir abejonės, jog visuomenė su juo nesusitvarkys.

Pasak manifesto autoriaus, žmonės bet kokia kaina siekia technologinės pažangos ir neatsižvelgia į jos poveikį, žalą gamtos pasauliui ir žmogaus psichologijai.

Taip pat Unabomberiui kėlė nerimą didelės organizacijos, kurios, ginkluotos galingiausiomis technologijomis ir pažangiausiais įrankiais, ims manipuliuoti žmonėmis ir atims jų privatumą bei laisvę.

Manifesto autorius tikėjo, kad žmonės atkreips dėmesį į jo žodžius ir vertins rimtai, tik, kai bus panaudotas smurtas.

Nors priemonės, kuriomis jis siekė kalbėti apie pasaulio problemas nėra pateisinamos, tačiau jo pranašiškos mintys ir protingas žvilgsnis į sparčius pasaulio pokyčius priverčia susimąstyti, kokia ateitis žmonijos lauks rytoj.