Lapkričio 26 dieną minėsime 120-ąsias Seinų vyskupo Antano Baranausko mirties metines.
Apie šį iškilų lietuvių šviesuolį, literatūros šedevro „Anykščių šilelio“ autorių rašėme mūsų portale ne kartą. Metinių proga norisi priminti kai kurias akimirkas iš vyskupo gyvenimo saulėlydžio Seinuose.
Apie paskutines vyskupo gyvenimo dienas, jo mirtį ir laidotuves žinome, palyginti, nemažai. A. Baranauskas dirbo nepaprastai intensyviai.
Neretai ir po aštuonias valandas sėdėdavo su plunksna prie stalo. Gydytojai ne kartą perspėjo jį dėl sveikatos, bet jis jų neklausė.
1902 m. vyskupas rengėsi pailsėti Prienuose, bet pasitaikė šalta vasara. Vietoj poilsio su kunigais laikė rekolekcijas.
Rekolekcijoms baigiantis, vakare prie arbatos pradėjo kalbėti apie Šventąjį Raštą:
ar jį kas pabaigs ir ar kas matys jį išspausdintą.
Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, pasikliaudama vyskupo sekretoriaus Juozo Laukaičio prisiminimais, taip aprašo paskutines vysk. A. Baranausko gyvenimo akimirkas:
„Kunigas Juozapas Laukaitis matė papilkėjusį vyskupo veidą, tad kartais jam dilgtelėdavo nerami mintis, tačiau, žinodamas jo šiurkštoką būdą, tylėjo, kol vieną vakarą prabilo pats vyskupas:
– Juozapai, aš nespėsiu savo darbo užbaigti…
– Ekscelencija, dar turite labai daug darbų… Nesuprantu, kodėl sakote darbo?..
– Ech, Juozapai, Šv. Raštą dar tik įpusėjau… Šitas darbas milžiniškas mano seniems pečiams. Niekas jo nesiėmė iki manęs: šimtai metų prabėgo, o mes neturime lietuviško vertimo, tik lietuviai liuteronai Prūsuose XVI amžiuje išsivertė.
Vyskupas J. Skvireckas seniai norėjo, kad kas nors imtųsi šio darbo, deja, norinčiųjų neatsirado.
Todėl, Juozapai, aš turiu labai skubėti… O dar bažnytinės giesmės… – vyskupas nutilo, nebaigęs sakyti sakinio.
Ištikimasis kapelionas Juozapas Laukaitis, norėdamas pralinksminti vyskupą, ištarė:
– Jūsų Šviesybe, juk Leonas XIII jūsų metų būdamas tapo popiežiumi…
– Kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui, – trumpai atkirto vyskupas. Paskui įdėmiai nužvelgė kapelioną ir tylėdamas kažką mąstė.
Juozapas Laukaitis irgi tylėjo ir laukė.
Pagaliau vyskupas, vis tebežiūrėdamas į kapelioną, iš lėto pasakė:
– Šventas esi žmogus, Juozapai, kad galėjai taip ilgai mane pakęsti… – Tai pasakęs vyskupas susigraudino.
Kapelionas Juozapas Laukaitis tarsi žado neteko. Tą akimirką išnyko bet kokie nesutarimai, kurie kartais aptemdydavo kasdienybę.
Vyskupas išėjo į savo kambarį. Jis vertė Jeremijo „Raudų“ trečią skyrių.
Gal nevertė, o vaitojo kartu su vargšu Jeremiju, tokiu vienišu ir apgailėtinu prie Jeruzalės griuvėsių.
Tačiau tai buvo jo Jeruzalė. O kur vyskupo išsvajotoji žemė? Kur jo įkvėpimo šaltinis ir giesmių giesmė? Vaikystės žemė, tas prarastasis rojus, toli. Labai toli.
Kapelionui Juozapui Laukaičiui buvo labai neramu. Jis tyliai prislinko prie durų.
Gerai, kad buvo nedidelis plyšelis, ir jis pamatė vyskupą klūpant prie stalo ir plunksna iš lėto skrebinant baltą popieriaus lapą.
– Jam jau ir stovėti sunku, tikriausiai dėl išvaržos, – dingtelėjo kunigui Juozapui, – o sėdėti negali dėl hemorojaus.
Tai kas gi beliko:
sėdėti ir stovėti negali, belieka atsiklaupus tęsti pradėtą darbą. Geležinės ištvermės žmogus.
Buvo vėlus darganotas rudens vakaras. Jau senokai kapelionas sekdavo kiekvieną vyskupo žingsnį, o šį vakarą kažkodėl girdėjo už sienos kiekvieną krustelėjimą.
Ir štai, stūgaujant vėjui, išgirdo kažkokį barkštelėjimą:
krūptelėjo – ir įbėgo į vyskupo kambarį. Vyskupas Antanas Baranauskas sėdėjo prie savo darbo stalo, tik kažkodėl buvo keistai nusvirusi galva…
– Ekscelencija, – apkabino kapelionas.
Tačiau šį kartą vyskupas nepratarė nė žodžio, tik visu svoriu palinko prie savo kapeliono, o ranka tebebuvo ištiesta tarsi rodydama tą šalį, kurioje „srovele teškena upelė Šventoji“ ir į kurią jau nelemta sugrįžti.
Ištiko staigus smegenų paralyžius.
Ant stalo buvo kelios knygos, o viduryje bolavo popieriaus lapas iki pusės prirašytas, o plunksna keistai pasvirusi gulėjo ties žodžiais:
„Ažudarė kelius mano akmenimis ketvirtokais…“[1]
1902 metų lapkričio 26 naktį Seinų kunigai nemiegojo, bet suteikti paskutinių sakramentų jam nesuspėjo.
Laidotuvės
Vysk. A. Baranausko laidotuvės buvusios labai iškilmingos. Dar niekada Seinų katedra nematė tiek daug dvasininkų.
Seinuose leidžiamas „Vadovas“ rašė:
„Kunigų suvažiavo 130 su viršum, klierikų apie 70 ir trįs vyskupai:
Liublino vyskupas Jačevskis, Plocko – Jurgis Šembekas ir Varšuvos vyskupas sufraganas Kaz. Ruškevičius. Iškilmingų su egzekvijomis Mišių buvo ketverios, paskutines laikė vyskupas Ruškevičius.
Pirmą pamokslą atlydėjus į katedrą lenkiškai pasakė kunigas pralotas Antanavičius, po sumos pasakė kanauninkas Staniulis.
Per tas iškilmingas laidotuves neužmiršta ir lietuviškų pamokslų, kokių tokiuose atsitikimuose Seinų katedroje lig šiol nebūdavo.
Po antrųjų Mišių kalbėjo kunigas Motiejus Simonaitis, Suvalkų dekonįjos dekanas, ir Punsko parapijos klebonas. Paskutinį pamokslą pasakė kunigas Tomas Žilinskas, tuomet Kalvarijos vikaras.
Gedulingosios pamaldos pasibaigė trečią valandą po pietų. Pietavome jau apšviestame refektoriuje ir pietums pasibaigus svečiai kuo greičiausiai išsiskirstė, ypač vyskupai ir kapitulų ingaliotiniai.
