S. Birgelis. Lietuvių siekiai prieštaravo Lenkijos komunistinės valdžios lūkesčiams (I)

Prieš 65 metus Punske buvo įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija (dabar Lenkijos lietuvių draugija), turėjusi didelę reikšmę Lenkijos lietuvių gyvenime. Kokia buvo pradžia?

1957 metų kovo 30 diena, 10 valanda ryto. Punsko kino salė sausakimša. Vyrauja rimta, pakili nuotaika. Į sceną išeina mokytojas Jonas Stoskeliūnas. Žmonės jį pasitinka plojimais.

Stoskeliūnas lietuviškai sveikina delegatus ir garbingus svečius. Tarp jų yra ir lietuviškai nesuprantančių.

Tai Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto, Lenkijos ministrų tarybos bei vaivadijos atstovai (kiekvienam iš jų rengėjai parūpino vertėją).

J. Stoskeliūnas skelbia suvažiavimą atidarytu ir pasisakyti kviečia rengimo komiteto pirmininką Juozą Maksimavičių, Ožkinių kaimo ūkininką.

Jis kalba apie komiteto nuveiktus darbus, suvažiavimo ir būsimos Draugijos tikslus ir užduotis.

Po to laikas meninei programai. Valinčių kaimo chorvedžio Vinco Valinčiaus vadovaujamas choras darniai sugieda keletą lietuviškų dainų.

Po koncertėlio suvažiavimas tęsia darbą. Pranešimą skaito mokytojas Juozas Vaina. Norinčių kalbėti yra daug.

Diskutuojama įvairiomis temomis.

Visi sutaria:

norint išsaugoti tautinę tapatybę, reikia steigti draugiją.

Antrajai suvažiavimo dienai baigiantis, pirmininkaujantis skelbia, kad suvažiavimui pavesta užduotis įvykdyta – įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija (LVKD).

Jos būstinė Punske. Draugijai vadovauti išrinkta Centro valdyba. Ji išrenka prezidiumą.

Prezidiumo nariai pasiskirsto pareigomis:

pirmininkas Juozas Maksimavičius (Ožkiniai), du vicepirmininkai – Juozas Vaina (Punskas) ir Juozas Jakimavičius (Šlynakiemis), sekretorius – Jonas Stoskeliūnas (Punskas), iždininkas – Juozas Savickas (Paliūnai).

Sunku pasakyti, ką jautė, ko norėjo, kokius ateities planus kūrė penki lietuvių visuomenės išrinkti žmonės.

Jiems, kaip ir viso šio krašto lietuviams, lietuvių bendruomenei Lenkijoje, suvažiavimas buvo nepaprastai svarbus įvykis.

Jie norėjo imtis tautinės veiklos, puoselėti lietuvių kultūrą ir kalbą, rūpintis lietuvių švietimu, palaikyti ryšius su Vakarų lietuvių organizacijomis, bet dar nežinojo kokiomis aplinkybėmis turės veikti.

***

Grįžkime keletą (keliolika) metų atgal.

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Suvalkų krašto lietuviai nebuvo tautinių mažumų avangarde. Jie kultūrinėje plotmėje pradėjo reikštis šeštojo dešimtmečio pradžioje.

1951 m. birželio 1 d. Ožkinių kaime įvyko pirmasis pokario metais lietuvių saviveiklininkų (vadovas Juozas Maksimavičius) pasirodymas.

1951 m. gruodį Varšuvoje, Miedzešine, buvo surengti lietuvių kalbos kursai. Jų dalyviai su aistra pradėjo mokyti mokyklose vaikus lietuvių kalbos.

1952 metais lietuviški saviveiklininkų ansambliai veikė Kreivėnuose, Ožkiniuose, Vidugiriuose, Klevuose, Navinykuose ir kitur. 1956 metais buvo atidaryti Punsko lietuvių kultūros namai.

Lenkijos lietuviai savo organizaciją – Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją – įkūrė tik 1957 m. Savo spaudą („Aušrą“) pradėjo leisti tik nuo 1960-ųjų.

Jie buvo Lenkijoje vieni iš paskutiniųjų. Šiandien tai atrodo paradoksalu ir keista. Kokia galėjo būti mūsų veikėjų tokio „neveiklumo“ priežastis?

Pasak len­kų is­to­ri­ko An­dže­jaus Pač­kovs­kio (And­rzej Pacz­kows­ki), Len­ki­jos vi­suo­me­nė po karo iš­gy­ve­no įvai­rius te­ro­ro laikus ir for­mas:

šni­pi­nė­ji­mo ma­ni­ją, „iš­buo­ži­ni­mą“, ko­vą su re­li­gi­ja ir tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis, pa­sie­nio re­gio­nų „va­ly­mą“.

Komunistinė valdžia siekė, kad Lenkija būtų tautiškai vienalytė valstybė. Tau­ti­nėms ma­žu­moms ji „suteikė“ teisę apsispręsti, likti ar iš­vyk­ti.

Vie­ti­nės val­džios organai grasinimais siekė pri­ver­sti re­pa­tri­juo­ti nelen­kų tau­ty­bės žmo­nes.

Reikia neišleisti iš akių, kad 1941 m. ankstyvą pavasarį vyko masinis Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas.

Per du mėnesius perkelta į Sovietų Lietuvą maždaug pusė Suvalkų krašto lietuvių.

Vietos administracija ypač atšiauriai žiūrėjo į tuos, kurie praėjus frontui su­grį­žo į savo gimtuosius namus.

Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai, bijodami ­pa­tek­ti į naujus iš­ke­lia­mų žmo­nių są­ra­šus, skelb­da­vo­si esą len­kai, stodavo į Len­ki­jos dar­bi­nin­kų par­ti­ją.

Pirmaisiais pokario metais pačiame Punske beveik nesigirdėjo lietuvių kalbos. Įmonių ir įstaigų vadovais buvo skiriami lenkai. Darbovietėse kalbėta tik lenkiškai.

Lenkų bandymai iškeldinti lietuvius su­kė­lė pastarųjų pa­si­prie­ši­ni­mą ir nepasitikėjimą valdžia. Partinis aktyvas, norėdamas juos pa­lauž­ti, ėmėsi rep­re­si­jų.

1949 m. 21 lie­tu­vių šei­ma buvo iškeldinta į „nau­jai atgau­tą­sias že­mes“.

Tarp ištremtųjų buvo Lietuvos partizanų ryšininkai, lenkams nepatikimi lietuviai bei stam­bes­ni ūki­nin­kai.

**

Šeštojo dešimtmečio viduryje subrendo reikalas steigti draugiją, kuri globotų lietuvių kultūrą ir švietimą.

Lenkijos lietuvių aktyvistai 1956 metais sudarė Organizacinį komitetą, kurio pirmininku išrinktas Juozas Maksimavičius, ūkininkas iš Ožkinių kaimo.

Komitetui priklausė autoritetingi žmonės:

dr. Bronius Mickevičius, Juozas Degutis, Juozas Grigutis, Juozas Jakimavičius, Viktoras Jankauskas, Antanas Judickas, J. Maksimavičius, A. Moliušis, J. Stoskeliūnas, Jonas Šliaužys, J. Vaina, Vincas Valinčius… Iš viso 16 žmonių.

Pirmas Organizacinio komiteto posėdis įvyko Punsko lietuvių kultūros namuose 1956 metų lapkričio 15 dieną.

Jam pasibaigus, Vidaus reikalų ministerijai buvo išsiųsta deklaracija su Komiteto narių parašais, kuria siūloma įkurti Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją.

Vidaus reikalų ministerija pritarė lietuviams ir skyrė 50.000 zlotų finansinę paramą Suvažiavimo išlaidoms padengti.

Draugijos statuto projektą parengė Bronius Mickevičius.

Jis stengėsi nebūti pirmajame įvykių plane, nes dirbdamas moksliniame institute galėjo būti lengvai komunistų pažeistas, o per jį ir Draugija.

Geriausia buvo, kad Draugijai vadovautų Punsko krašto lietuviai, pavyzdžiui, kuris nors nuo valdžios nepriklausomas ūkininkas.

Lietuvių aktyvistai važinėjo po kaimus, rengė susirinkimus, kuriuose buvo renkami atstovai į suvažiavimą.

Buvo rinkta po 1 atstovą iš 10 žmonių.

Dr. B. Mickevičiui paskelbus centrinėje spaudoje, kad rengiamasi įkurti draugiją, atsiliepė lietuviai iš Lenkijos gilumos:

Ščecino, Slupsko, Gdansko, Vroclavo, Lodzės ir Varšuvos. Jie irgi atsiuntė savo atstovus į suvažiavimą.

(Bus daugiau)