N. Birgelienė. Šviesuolis iš Burbiškių

Vėlinių laikotarpis žadina prisiminimus. Apie išėjusius. Savus, pažįstamus ir tuos, apie kuriuos reikėtų žinoti.

Šiemet norisi prisiminti Vytautą Rėkų iš Burbiškių. Prieš šešerius metus iškeliavusį į amžinybę mokytoją, publicistą, rašytoją, tremtinį. Kodėl būtent jį?

Gal todėl, kad šiemet sukako 100-osios gimimo metinės, o gal todėl, kad kai kurios mintys neleidžia pamiršti jų autoriaus ir kadaise sutikto gyvenime žmogaus…

Rėkų Vitas, būtent taip mėgdavęs save vadinti, gimė 1922 m. vasario 2 d. (daugelį klaidina Vikipedijoje pateikta vėlesnė data – gegužės 3 d.).

Nors Burbiškių kaimas tuomet buvo lietuviškas, tačiau lietuviškos mokyklos tarpukariu čia nebuvo. Užtat Vytautas pradinę mokyklą pradėjo lankyti Paliūnuose, bet baigė jau savo kaime.

Paskui įstojo į Seinų gimnaziją. Iškilus karui, pasitraukė į Lietuvą. Vilniuje mokslus tęsė Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Tačiau karas ir okupacijos sujaukė jaunuolio planus siekti mokslų. Pavyko baigti tik dvi gimnazijos klases – vieną Seinuose ir vieną Vilniuje.

Vokiečių okupacijos metais Vytautas dirbo Vilniaus krašto mokyklose. Po karo bandė grįžti į gimtinę, bet nepavyko.

Buvo apsistojęs jau netoli Lazdijų, kai vienas iš gyventojų įskundė jį MGB pareigūnams. Suimtas V. Rėkus iš pradžių dar nebijojo ir nebandė bėgti, nes jautėsi nekaltas.

Tačiau prasidėjus antros sovietų okupacijos genocidui, nebuvo svarbu – kaltas, ar ne. Perėjęs Lazdijų ir Marijampolės kalėjimus, 1945–1946 m. buvo ištremtas į Vorkutos lagerius.

Sugrįžęs į Vilnių, dirbo Dieveniškių valsčiaus mokyklose, o 1957 m., atvykęs į tėviškę, mėgino pasiekti Vakarus. Už tai beveik metus praleido Ščecino kalėjime.

Šiek tiek pataisęs dokumentus, dirbo mokytoju Vroclavo, o vėliau Varšuvos vaivadijose. Pavyko papildyti ir mokslo spragas.

Vytautas Rėkus baigė rusų kalbos ir literatūros specialybę Vroclavo universitete ir Varšuvos specialiosios pedagogikos institutą.

Su šeima ilgus metus gyveno ir dirbo Otvocke netoli Varšuvos. Mirė 2016 m. rugpjūčio 11 d., sulaukęs 94 metų. Palaidotas kartu su žmona, mirusia tais pačiais metais, Otvocko parapijinėse kapinėse.

Vytautas Rėkus priklausė Lenkijos sibiriečių sąjungai, buvo apdovanotas Sibiro tremtinių kryžiumi.

Buvo Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (vėliau LLD) Varšuvos skyriaus narys, rašė straipsnius „Aušros“ žurnalui (daugiausia apie lietuviškus renginius Varšuvoje), profesinius rusų kalbos dėstymo dalykus yra nagrinėjęs žurnale „Język Rosyjski“ (Rusų kalba), skirtame šio dalyko mokytojams.

Literatūrinis Vytauto Rėkaus kelias prasidėjo išėjus į pensiją. Turbūt nuo atsiminimų iš Vorkutos lagerių, kuriuos 1992 m. surašė Sibiriečių sąjungai.

Tai 30 puslapių mašinraštis, pavadintas „Wspólniczki szatana“ (Šėtono bendrininkės), su priedu, kuriame pateiktas kartu su juo kalinamų asmenų sąrašas.

Šie buvusio tremtinio liudijimai dabar saugomi Sibiriečių sąjungos archyve (sign. ZS 392). Juos rašydamas, matyt, kartu rengė ir knygą „Polundra!“, nes ji pasirodė 1992 metais.

Tai buvo pirmoji ne tik Vytauto Rėkaus, bet ir „Aušros“ leidyklos knyga. Vėliau Punske dar išleista keletas istorinių romanų ir kitų knygų: „Jotvi, juosk!“ (2002), „Pogromas aklavietėje“ (2005), „Milašius. Asmeninis pasirinkimas“ (2010), „Jotvos žemė“ (2011).

„Aušros“ leidykla nebuvo vienintelė jo knygų leidėja. Druskininkų „Vijos“ leidykloje pasirodė dvi rašytojo knygos – „Kryžius“ (2000) ir „Vilniaus šviesa Karšėnuose“ (2002), o Alytaus leidykloje – „Amor, anima vilis“ (2003).

V. Rėkus knygas leido savo lėšomis. Jų tiražas buvo didelis. Autorius norėjo, kad jos lengvai pasiektų visus skaitytojus. Daug iš jų padovanojo likimo broliams – politiniams kaliniams ir tremtiniams, išdalijo bedarbiams.

Prisimenu, kokį stiprų įspūdį man paliko trumpučiai „Polundos!“ pasakojimai apie lagerį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tokio žanro knygų buvo daug.

Vytauto Rėkaus knygutė buvo itin kukli, vos 65 puslapių. Ją sudarė įvadas, 11 trumpučių apsakymų (ar veikiau vaizdelių) ir baigiamasis žodis.

Pasigėrėjimą kėlė ir dabar kelia autoriaus sugretinimai, šviesios mintys, gilūs pamąstymai. Žiaurus lagerio gyvenimas virė tarp eilučių.

Jį autoriui pavyko perteikti be keiksmažodžių, be pasibjaurėtino šleikštulio. Štai kelios knygos ištraukos:

„Negalėjome nei susapnuoti, nei įsivaizduoti, ką mes patirsime Vorkutoje: šaltis daugiau kaip 40 laipsnių, utėlės, bado šmėkla, priverčiamasis darbas, neretai trunkantis 12 valandų, pasityčiojimai.

Buvome visiškai atiduoti į kriminalistų ir žmogžudžių rankas, beteisiai, bedaliai, alkani ir paniekinti.

– Oi Tolstojau, Tolstojau, tavo kūryba tai tik idilija.“ (Oi Tolstojau, Tolstojau, 12 p.)

„Jaunystėje svajojau pamatyti šiaurės pašvaistę. Taip gyvenimas susiklostė, kad pamačiau šiaurės pašvaistę tada, kai nenorėjau, kai nesugebėjau gėrėtis jos grožiu ir džiaugtis.

Per žiauri buvo sovietų lagerių tikrovė, kad galėtum žmogus laisvai žavėtis tuo išsvajotu šiaurės reginiu.“ (Šiaurės pašvaistė, 34 p.)

„Toje beviltiškoje aplinkoje žmonės vis tiek tikėjosi išlikti gyvi, nepaisant to, kad vėjo genamos smulkiausios sniego dulkelės patekdavo pro skudurus iki pat gryno mūsų – gal jau mažai šilto – kūno.

(…) visa mūsų sąmonė buvo tuo metu sukaupta svarbiausiam dalykui – kaip išlikti gyvam.

Mumyse pleveno gyvybės liepsnelė, ruseno kibirkštėlė vilties – tai tas stebuklingas, žmogui įgimtas noras gyventi dar kartą padėjo mums išlikti.“ (Purga, 51–52 p.)

Vytautas Rėkus jautė stiprų ryšį su lietuvių tauta, su gimtuoju kraštu ir žmonėmis. „Dabar, būdamas pensininkas, stengiuosi dar daugiau dirbti ir tarnauti savo žmonėms“, – rašė autobiografijoje.

Šis pareigos jausmas jį lydėjo visą gyvenimą. „Tada ten, Vorkutoje, labiausiai apgailestavau, kad taip mažai aukojausi savo tautai ir pavydėjau tiems katorgininkams, kurie buvo daugiau pasitarnavę saviesiems.“ (Polundra, 52 p.).

Dar kitur teigė: „Žmogus negali būti abejingas įsipareigojimams, kurie reikalingi mums kaip oras ir vanduo. Be tos pareigos žmogus esti tuščias kaip lukštas.“ (Milašius, 4 p.)

Jo knygos – nėra vien lakios vaizduotės kūriniai.

Kiekvienai iš jų jis kruopščiai ruošėsi. Imdamasis jotvingių temos („Jotvi, juosk“, „Kryžius“, „Jotvos žemė“) lankė jiems skirtas parodas, tyrinėjo muziejų eksponatus, studijavo archyvus, domėjosi archeologiniais radiniais, skaitė mokslininkų darbus.

Rašydamas romaną „Pogromas aklavietėje“ (apie tai, kaip XIX a. viduryje dvarininkai nušalinę valstiečius nuo žemės Rytų Lietuvoje) ieškojo girdėtų įvykių pavirtinimo istorijos veikaluose, aiškindamasis Č. Milošo santykį su Lietuva ir lietuviais akyliai narpliojo Nobelio premijos laimėtojo kūrybos eilutes.

V. Rėkaus knygos paplito po bibliotekas, pateko į daugelio namus ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Jas skaitė ir anapus Atlanto emigravę tautiečiai.

„Polundros!“ apsakymus 1995 metais perspausdino savaitraštis „Dirva“, pradžia 8 nr. (čia). Knygelę „Jotvi, juosk!“ 2006 m. visiems besidomintiems istorija ir jotvingių gentimis už 5 dolerius įsigyti siūlė „Draugo knygynėlis“ (čia).

Prisimindami autorių, išsitraukime iš savo lentynų jo knygas ir mes, pavartykime, paskaitykime ir įsitikinkime, kiek daug jose tiesos ir svarbos:

Tėvynė yra viena, todėl ją taip reikia branginti. (Milašius, 8 p.)

Saugok, Viešpatie, nuo tokios prievartos kiekvieną žmogų, kiekvieną tautą. Išvaduokime pasaulį amžiams amžiniesiems nuo totalitarizmo! (Polundra, 60 p.)