M. Kundrotas. Ostrakizmas – demokratijos būtinybė

Penktadienį du Seimo nariai iš Tėvynės sąjungos – Laurynas Kasčiūnas ir Arvydas Pocius, dirbantys Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pradžiugino daugelį patriotų seniai laukta iniciatyva. Į Pilietybės įstatymą siūloma įtraukti nuostatą, jog pilietybė gali būti atimta asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką prieš Lietuvos Respubliką.

Projekto autorių teigimu, tokios veikos bus kvalifikuojamos pagal XVI Baudžiamojo kodekso skyrių, į jas įeina valstybės perversmo organizavimas ir dalyvavimas jame, pagalba kitai valstybei veikti prieš Lietuvos valstybę, kėsinimaisi į jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, valstybės simbolių išniekinimas, valstybės išdavystė.

Šis projektas primena seną, gerą demokratijos principą – ostrakizmą: visuomenei priešiškų elementų eliminavimą iš visuomenės. Antikinėje Graikijoje tai reikšdavo, pirmiausiai, tremtį. Šiandien kalbama apie pilietybės atėmimą. Iš esmės viena kitą pastiprintų. Tiesos dėlei reikia priminti, kad antikinis ostrakizmas leisdavo pašalinti iš visuomenės bet kokį pilietį, sukėlusį minios antipatiją. Taip ištremtas teisingas Atėnų politikas Aristidas, trukdęs intrigantui ir populistui Temistokliui.

Šiandien taip pat nuogąstaujama, kad valstybei priešiškais asmenimis gali būti paskelbti valdžios oponentai ir kritikai, kurie gali būti net lojalesni valstybei, nei valdantieji sluoksniai. Toks būgštavimas turi pagrindo: jau dešimtmečius stebime, kaip valdžios grupės tapatinasi su pačia valstybe. Visgi rėmimasis konkrečiomis Baudžiamojo kodekso nuostatomis daug ką sudėlioja į vietas. Daug ką, bet ne viską.

Pačiame Baudžiamajame kodekse trūksta sankcijų už veiksmus prieš konstitucinį valstybės suvereną – tautą ir konstitucinį valstybės pagrindą – šeimą. Tokiems veiksmams priskirtini siekiai devalvuoti tautos ar šeimos sąvoką, kurti šeimos surogatus, kad ir po partnerystės ar civilinės sąjungos priedanga, atverti sienas masinei svetimšalių imigracijai, uzurpuoti tik tautai priklausančias suverenias galias.

Labai abejotina, kad įvardyto projekto autoriai ras galimybių šalia Kremliaus šalininkų grėsme valstybei pripažinti kosmopolitus ir genderistus. Vargu, ar tai leis jų partijos vadovybė, o juolab – koalicija. Bet čia gali ateiti į pagalbą drąsesni parlamentarai iš opozicijos, pasisakydami už L. Kasčiūno ir A. Pociaus projektą su sąlyga, kad bus atitinkamai papildytas šį projektą įgalinantis Baudžiamasis kodeksas. Na, o kai ką iš šio kodekso reiktų braukti, būtent – Europos Sąjungos simbolikos prilyginimą Lietuvos simbolikai.

Liberalių pažiūrų politikai ir teisininkai jau dabar kritikuoja pateiktas Pilietybės įstatymo pataisas. Jie vadovaujasi klaidinga nuostata, jog piliečio teisės yra prigimtinės. Iš tiesų žmogaus teisės – prigimtinės, ir tai tam tikrais atvejais jos – ribojamos (pavyzdžiui, įkalinant sunkius nusikaltėlius varžomos jų laisvės). Piliečio teisės yra sutartinės, jas nustato piliečių bendruomenė, vadinama valstybe.

Ostrakizmas, pritaikytas modernios valstybės sąlygoms, yra būtinas demokratijos sandas. Valstybė turi teisę atsisakyti tokių piliečių, kurie veikia prieš ją. To reikia bendrajam gėriui. Jei kas nors nori Lietuvoje Rusijos ar Švedijos – tegul važiuoja į tą valstybę, kuri jam labiau patinka.

Mes čia, Lietuvoje, išgyvensime ir be Kremliaus fašizmo, ir be Vakaruose išplėtoto liberaliojo bolševizmo.

Autorius yra politologas