Rugpjūčio 26 d. sukanka 70 metų kai Lietuva neteko laisvės kovotojo, muziejininko, poeto, mokytojo, tautininko Prano Genio (1902.02.16–1952.08.26).
Pranas Genys gimė 1902 m. vasario 16 d. Telšių aps. Telšių vlsč. Kalnėnų k. Adomo Genio ir Marijonos Plechavičiūtės-Genienės šeimoje [1]. Tėvai valdė apie 50 ha ūkį, jie kildino save iš bajorų. 1935 m. tėvai ūkį pardavė ir persikėlė į Mažeikių aps. Sedos vlsč. Domėnų k., kur įsigijo 14 ha ūkį. Ta aplinkybė juos vėliau išgelbėjo nuo tremties.
Šeimoje be Prano dar augo sūnus Juozas (g. 1904 m.) ir duktė Stasė (g. 1911 m.). Pranas 1910-1914 m. mokėsi Telšių pradinėje rusų mokykloje. 1918 m. sausio 21 d. įstojo į Telšiuose įsikūrusios gimnazijos antrą klasę; mokyklą baigė 1924 m. birželio 23 d. Baigęs Telšių gimnaziją, įstojo į Kauno universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau dėl ligos teko studijuoti neakivaizdiniu būdu.
1924 – 1925 m. P. Genys mokytojavo Mažeikių gimnazijoje, kurioje mokė lietuvių, lotynų k., istorijos ir dailyraščio. Nuo 1926 m. pradėjo mokytojauti Ukmergės gimnazijoje, tačiau tais pačiais metais dėl paaštrėjusios ligos – kojų paralyžiaus, turėjo palikti ir darbą, ir studijas.
Netekęs mokytojo darbo ir vilties studijuoti universitete, grįžo į tėviškę, čia 1928 m. ėmėsi redaguoti Šaulių organizacijos Telšiuose leistą „Šatrijos“ žurnalą, rinko medžiagą Šaulių organizacijos istorijai. 1931 m. persikėlė gyventi į Telšius.
Susitaikius su negalia, savo gyvenimą sugebėjo sutvarkyti taip, kad nebūtų kitiems našta: pagalbos reikėjo tik arkliui pakinkyti ir į vežimėlį įsėsti. Jis važinėdavo po apylinkes, bendraudavo su žmonėmis, domėjosi senienomis, liaudies kūryba, lankydavosi mokyklose, susitikdavo su gimnazistais, literatūros gerbėjais, susirašinėdavo su redakcijomis, skaitydavo paskaitas.
1929 m. P. Genys išleido pirmą eilėraščių knygą „Džiugo varpai“. 1935 m. Telšiuose išėjo antras jo lyrikos rinkinys „Atnašavimai“. Apie 1937 m. P. Genys pradėjo rašyti žemaitiškai. 1941 m. pabaigoje išėjo trečia jo poezijos knyga „Rūpintojėliai“. Rainių kankinių metinėms jis sukūrė eilėraštį „Rainiai“, kuris 1942 m. buvo išspausdintas savaitraštyje „Žemaičių žemė“.
1930 m. pabaigoje – 1931 m. pradžioje P. Genys ėmėsi iniciatyvos įkurti Telšiuose muziejų. 1931 m. sausio 24 d. visuomenės klubo salėje įvyko Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka“ steigiamasis susirinkimas, draugijos valdybos pirmininku tapo P. Genys. Draugijos veiklos tikslas buvo pažinti Žemaičių krašto praeitį ir dabartį, gamtą ir kultūrą, apsaugoti senovės liekanas, istorines vietas, kultūrines vertybes.
1932 m. sausio 29 d. „Alkos“ valdybos posėdžio nutarimu P. Genys buvo paskirtas eiti muziejaus vedėjo pareigas. 1932 m. vasario 16 d. buvo iškilmingai atidarytas „Alkos“ muziejus, netrukus P. Genys pasiūlė Telšiuose statyti naują erdvų muziejų, pasiūlymui buvo pritarta.
Architektas Steponas Stulginskis suprojektavo muziejaus rūmus, kurie 1936–1940 m. buvo pastatyti ir įrengti. 1940-ųjų birželį prasidėjo sovietų okupacija. Tų metų rudenį P. Genys kartu su komisija važinėjo po dvarus ir surašinėjo juose buvusias vertybes, kurios 1941 m. buvo suvežtos į muziejų vykdant sovietų vyriausybės nurodymą – nacionalizuoti dvarų turtus.
1941-ųjų birželis buvo kupinas tragiškų įvykių: sovietai vykdė trėmimus, persekiojo ir žudė, o netrukus nauja nacių okupacinė valdžia organizavo holokaustą. P. Genys padėjo pabėgti iš geto ir muziejuje slėpė žydę Rūtą Gurvičiūtę, jos brolį Jakovą ir jos draugę.
1944 m. fronto linijai priartėjus prie Lietuvos, P. Geniui vėl teko rūpintis eksponatų sauga, kad vertybės nebūtų išvežtos ar kitaip suniokotos. Per visus jo darbo muziejuje metus buvo sukomplektuota apie 4000 istorinių, etnografinių ir dailės eksponatų. Kaip 1951 m. pažymėjo tuometinis „Alkos“ muziejaus direktorius Bronius Švėgžda, vokiečių okupacijos metais P. Genys išsaugojo visus muziejaus eksponatus nuo išvežimo į Vokietiją ir išgrobstymo.
1945 m. P. Genį ištiko skaudūs išbandymai. 1945 m. gegužės 1 d. jis pašalinamas iš muziejaus direktoriaus pareigų, lieka dirbti eiliniu darbuotoju. Po to, naujasis muziejaus direktorius Butkų Juzė apskundė P. Genį dėl antisovietinių pažiūrų Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto viršininkui, buvusiam LSSR NKVD komisarui pasirašiusiam įsakymą dėl 1941 m. trėmimų, Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui. To užteko, kad P. Genys buvo atleistas iš darbo muziejuje ir jam įsakyta per 24 valandas išvykti iš Telšių.
Liudininkai mena, A. Gudaičio-Guzevičiaus žodžius, kad su tokiais invalidais kaip P. Genys nėra kada terliotis. Vyras su nedideliu savo turteliu, vežimėliu ir žemaituku išvyko į Plungę. Atvykęs jis išsinuomojo butą, gyveno iš invalido pensijos, pagal patentą dirbo fotografu.
Po kurio laiko ant Babrungo upės kranto pagal savo projektą pasistatė mažą namelį su minimaliais patogumais. P. Genys ir vėl ėmėsi rinkti muziejinę medžiagą, svajojo apie muziejaus Plungėje įkūrimą. Tuo metu jis savo kūrybos niekur nespausdino, buvo sukrėstas sovietų teroro. Vyko trėmimai, partizaninis karas.
Sesuo Stasė buvo partizanų ryšininkė, dalyvavo pasipriešinime, nuo 1947 m. liepos mėn., ginkluota pistoletu veikė partizanų būryje. 1948 m. buvo suimta, be kita ko, kaltinta, kad 1946 m. į partizanų stovyklą buvo atvežusi savo brolį Praną, kuris fotografavo partizanus. S. Genytė buvo nuteista 25 metams lagerio, kalėjo Dubravlage (Mordovija), 1956 m. iš šio lagerio paleista, grįžo į Lietuvą. 1957 m. vėl buvo suimta, paskiriant toliau atlikti bausmę. Kalinta Siblage (Kemerovo sr.), nuo 1959 m. Oziorlage (Irkutsko sr.), nuo 1961 m. vėl Dubravlage, kur 1962 m. lapkričio 14 d. mirė.
Sovietinis teroras neaplenkė ir Prano brolio Juozo. Jis dalyvavo rezistencijoje, priklausė slaptai tautinei, politinei ir karinei Lietuvos laisvės armijos organizacijai. Juozas buvo suimtas 1949 m., kalintas Mažeikiuose, 1950 m. liepos 27 d. nuteistas 25-iems metams lagerio ir 5-iems metams tremties. Kalėjo Karagandos ir Omsko sr. lageriuose, paleistas į laisvę 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Pats P. Genys 1951 m. balandžio 28 d. buvo suimtas ir išvežtas į Klaipėdą. Kelis mėnesius vyko tardymai. Kaip kaltinimo medžiaga buvo pateikta poezijos knyga „Rūpintojėliai“, laikraštyje „Žemaičių žemė“ spausdintas eilėraštis „Rainiai“, knygutė „Žemaičių kankiniai“, partizanų fotografavimas ir nepranešimas apie tai valdžiai, antisovietinė agitacija, ryšiai su ginkluotu pogrindžiu, priklausymas Šaulių sąjungai, Tautininkų partijai, Geležinio Vilko organizacijai.
P. Genys tardymų metu patvirtino priklausęs Šaulių sąjungai ir Tautininkų partijai, neigė priklausymą Geležinio vilko organizacijai. Taip pat patvirtino, kad fotografavo 15-20 asmenų partizanų būrio narius, bet nuotraukų niekam nedavė. Du liudytojai teisme teigė, kad P. Genys neigiamai atsiliepdavęs apie SSSR vykdomą ekonominę politiką, rinkimų sistemą, areštus ir deportacijas.
1951 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos SSR Klaipėdos srities teismo P. Genys buvo nuteistas 25 metams lagerio kalėjimo, 5 metams tremties ir turto konfiskavimu. 1952 m. gegužės 16 d. jis buvo išvežtas į Šilutės Macikų lagerį, kur rugpjūčio 26 d. mirė. Mirties priežastis nežinoma. Sklido kalbos, kad P. Genį nužudė lagerio kriminaliniai kaliniai, kiti spėjo, kad nepakėlęs patyčių jis nusižudė. P. Genio palaikų užkasimo tiksli vieta nežinoma.
1992 m. Žemaičių „Alkos“ muziejaus ir Žemaičių kultūros draugijos rūpesčiu Telšiuose, prie muziejaus, buvo atidengtas paminklas P. Geniui. Tais pačiais metais pakartotinai išleistos dvi jo eilėraščių knygelės – „Džiugo varpai“ ir „Rūpintojėliai“. Pastarojoje knygoje išspausdinta ir „Atnašavimų“ lyrika.
1995 m. Žemaičių „Alkos“ muziejaus ir Žemaičių kultūros draugijos rūpesčiu Prano Genio gimtinėje, Kalnėnų kaime, jam atidengtas medinis koplytstulpis (autorius Vytautas Savickis).
Nuorodos
[1] Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros 1892–1902 m. gimimo metrikų knyga, l. 511 (svetainė epaveldas.lt).
Autorius yra LGGRTC istorikas
