Istorinė sąmonė nėra istorinių žinių suma. Teoriškai galiu daug ką pasisavinti, tapdamas net praeities žinovu. Tačiau jei šis žinojimas ar tyrinėjimas nėra siejamas su mano paties likimu, jis neturi nieko bendro su istorine mano sąmone. Kiekvienas senovės istorijos profesorius pažįsta graikų ar egiptiečių praeitį geriau nei patys graikai ar egiptiečiai. Bet dėl to Graikijos ar Egipto praeitis anaiptol netampa jo praeitimi. Svetimo krašto praeitis niekad nevirsta istoriniu mano būviu, kadangi aš šios praeities nesu kūręs jokia prasme ir jokiu atžvilgiu. Nei ji nėra mane įpareigojusi, nei aš jai nesu įsipareigojęs. Jos garbė ir jos gėda nėra mano garbė ir mano gėda. Manęs nedžiugina jos laimėjimai ir neslegia jos kaltės. Svetimo krašto praeitis nėra gyva srovė, kuri yra mane atnešusi į dabartį. Mane yra atnešusi kita srovė, būtent mano tėvų krašto praeitis. Tai ji yra tikroji mano būvio versmė. Todėl tik šios versmės sąmonė yra tikroji istorinė mano sąmonė.
Trumpai tariant, istorinė sąmonė yra tautinės praeities pergyvenimas kaip mano praeities.
Teisingai K. Jaspersas apibūdina istorinę sąmonę kaip meilę tam, kas yra buvę, net mažmožiui; kaip pagarbą tam, kas nesuvokiama bei neištiriama; kaip ieškojimą net ir tolimiausių dalykų, jei tik iš jų kalba žmogus. Istorinė sąmonė padaro žmogų kraštotyrininku giliausia šio žodžio prasme – ne atsajam mokslo, bet gyvam savo būvio reikalui. Ir kol ši kraštotyros sąmonė tautoje yra gyva, tol gyva yra ir tauta, ir žmogus kaip tautietis.
Nūn, neturėdamas istorinės sąmonės, žmogus buvoja taip, tarsi būtų gimęs be teisėto tėvo ir tuo pačiu be jam paveldėjimu priklausančio palikimo. Jis nežino, iš kur atėjęs, kas jam yra giminė, todėl nėra nė su vienu susijęs – tikras istorinis klajoklis, niekur nesąs namie, kadangi namai yra ne užeiga, o buveinė. Tuo tarpu nesant istorinės sąmonės, nėra nė buveinės pastovaus pasilikimo prasme. Be istorinės sąmonės žmogus nežino, kur apsistoti. Jam niekas nėra sava.
Tai įtaigauja, be abejo, tokio klajoklio ir asmenybės išsivystymą, ir elgesį visuomenėje. Atitrūkęs nuo savos praeities, žmogus nebeturi jėgos ateičiai kurti, nes netenka šiai kūrybai medžiagos: iš dabarties akimirkų neįmanoma sudėlioti jokios prasmingesnės ateities. Todėl tokio žmogaus dabartis virsta jam našta, kuria jis mėgina atsikratyti, ją neigdamas įvairiausiais būdais.
Anarchizmas pasaulėžiūroje, elgesyje ir net išvaizdoje, traukimasis į getą įvairių sektų, būrelių, bendrijų ar net gaujų pavidalu, senosios kartos nepakanta, galop terorizmas – štai istorinės sąmonės žlugimo apraiškos. „Žmogus, – pasak K. Jasperso, – išėjęs iš istorijos ir įžengęs į tuštumą, gali griebtis prievartos, kad galop užbaigtų savo lūžį su istorija.“ Užuot įžvelgęs, kad tautos praeitis yra vienintelis pagrindas naujam pasauliui kurti, jis šį pagrindą neigia ir todėl skeryčiojasi tiek žodžiu, tiek darbu, nieko nestatydamas, o viską ardydamas.
Ten gi, kur istorinės sąmonės stoka dar nedrįsta pereiti į visišką dabarties neigimą anarchizmo ar terorizmo forma, ji prisiima buržuazinio gyvenimo pavidalą ir virsta lėbavimu. Nes nutrūkus ryšiui su savo istorija, užsitrenkia durys prasmingon ateitin, ir visas tokio žmogaus laikas virsta tik šiandiena, kuria reikia „kuo geriausiai“ naudotis. Štai kodėl istorinė sąmonė gelbsti ne tik tautos palikimą, kad nenueitų vėjais; ji gelbsti ir patį asmenį.
Santykis su manimi pačiu praeities moksle tad ir padaro, kad istorija kaip mokslas visados yra daugiau ar mažiau subjektyvi ir kad šis jos subjektyvumas sudaro esminę jos savybę. Nereikia užtat jaudintis, jei svetimieji, sakysime, lenkai, rusai, vokiečiai, mūsų istoriją interpretuoja kitaip nei mes patys. Būdama žmogiškasis kūrinys, istorija savaime yra atvira įvairioms prieigoms ir tuo pačiu įvairioms interpretacijoms.
Istorijos mokslas galop teikia istorinei sąmonei turinio, be kurio ji liktų tuščia ir todėl greitai išsigimtų į svaičiojimus. Nėra nė mažiausio reikalo šį turinį plėsti ligi smulkmenų. Mokslinis praeities pasisavinimas yra žinovų reikalas. Tačiau yra būtina, kad kiekvienas tautos narys pažintų tautos kelią ir jo vingius tiek politikos, tiek kultūros srityje; kad būtų aiškūs šio kelio posūkiai, turėję lemiančią reikšmę – teigiamai ar neigiamai – tolimesniam tautos išsivystymui.
Istorinė sąmonė reikalauja ne atskirybių sumos, bet vieningos visumos, vieningo praeities vaizdo, kadangi kaip tik šia vienybe praeitis ir gyvena mano dabartyje. Istorinei sąmonei yra naudinga ne tiek istorijos mokslo mokytis, kiek istorijos mokslo teikiamus įvykius permąstyti ir jų sąryšį įžvelgti.
Istorijos mokslas yra sandėlis, iš kurio semiamės medžiagos savai praeičiai įsisąmoninti ir tuo būdu savai dabarčiai suprasti. Todėl šis mokslas ir turi būti kuriamas taip, kad būtų ne tik atskirų ar net palaidų įvykių aprašymas pagal šaltinius, bet ir šių įvykių interpretacija pagal istoriko turimą istorinę sąmonę. Istorijos mokslas ir istorinė sąmonė įtaigauja vienas kitą taip, kaip sava biografija įtaigauja joje aprašomą asmeninį gyvenimą.
Ištraukos iš to paties pavadinimo skyrelio A. Maceinos knygoje Asmuo ir istorija (A. Maceina. Raštai, VI: Bendrieji filosofijos klausimai. Vilnius: Mintis, 1994, p. 353–357).
Parengė Dainius Razauskas
