A. Vyšniūnas. Sąmoninga tautos amnezija

Vakar (rugpjūčio 6 d. – Alkas.lt) Ariogaloje vyko Lietuvos tremtinių, politinių kalinių, Laisvės kovų dalyvių sąskrydis (jau 32 kartą). Ta proga keletas minčių.

Kaip taip atsitiko, kad dabartinė Lietuvoje visuomenė neskiria politinių kalinių nuo tremtinių? Kodėl nuteisti ir kalėję lietuviai ignoruojami, o šnekama tik apie Sibiro tremtinius? Tikros situacijos nesuvokimas, ar sąmoninga ideloginė konstrukcija?

Kas gali paneigti, kad naujų laikų istorinę tiesą (jeigu tokia yra iš viso) rašo tie, kurie turi specifinį požiūrį į pokario ginkluotą rezistenciją. Tiksliau, jiems GULAG‘o istorijos nereikia, nes ji, iš esmės, yra priekaištas visiems, pasirinkusiems totalitarinės partijos gretas. Tokie bijo situacijos, kurią aprašė K. Girnius:

„Kadaise JAV buvo klausiama: „Tėveli, ką veikei per karą?“. Išdidus buvo tėvas, kuris galėjo sūnui pasakyti, kad jis atliko savo pilietinę pareigą, kovojo su vokiečiais ar japonais, dalyvavo sausumos mūšiuose ar bombardavo priešo miestus. Keblesnėje padėtyje atsiranda tėvas, kuris turėjo pasakoti, kad jis išvengė karinės prievolės ar per visą karą saugiau dirbo biure, kai jo bendramečiai rizikavo savo gyvybe.

Kaip atsakytų žmogus į klausimą: „Seneli, ką veikei per okupaciją?“. Jis nebūtinai skubėtų pranešti, kad buvo komsorgas, partinės organizacijos sekretorius ar aktyvistas, komjaunimo organizatorius, prokuroras, teisėjas, valdžios ramstis ar numylėtinis. Ne taip lengva didžiuotis ir ekonomine karjera. Juk kaip smalsiam vaikaičiui ar proanūkei paaiškinsi savo sėkmes, jei per okupaciją karjera priklauso nuo okupanto malonės, nuo tavo gebėjimo jį patenkinti“.

K. Girnius tiesiai sakė, kad tautinė amnezija buvo sąmoninga, nes kontroversiškas laikotarpis buvo jautri tema. Pagrindinė priežastis – tai valdančiųjų nenoras pripažinti, kad buvo ir kitas kelias – ne tik dirbti Lietuvai pagal Maskvos nurodymus ir nenoras pripažinti, kad buvo ir didvyriškumo, ir žmonių, kurie buvo pasiryžę aukotis ir kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Paprasčiau pasakius, buvo nutildyta kolaboravimo ir išdavystės tema.

Kolaborantų, išdavikų palikuonys ne tik išvengė socialinės diskusijos apie Lietuvos okupacijos priežastis ir pakreipė diskursą sau naudinga linkme, bet netgi pradėjo šmeižti laisvės kovų dalyvius (J. Noreikos-generolo Vėtros, K. Škirpos, J. Lukša-Daumantas ir kiti atvejai).

Tai reiškia, kad turime reikalą su naujo tipo lietuviu, t. y. su nauju antropologiniu tipu, kuris save vadina lietuviu, bet savo pasaulėžiūrą pozicionuoja šalia krašto kultūrinės tradicijos ir susiklosčiusių moralės normų. Būtent toks yra socialinis politinis elitas, susiformavęs sovietinės okupacijos metais. Su išorinės jėgos pagalba dirbtinai suformuotas naujas politinis elitas praktiškai iš nieko, tiksliau iš vagių, nusikaltėlių ir kitokio plauko niekšų.

Kaip sakė F. A. fon Hajekas, tai nereiškia, kad dauguma laikosi žemų moralinių standartų; tai tik reiškia, kad didžiausia grupė žmonių, kurių vertybės labai panašios, yra žmonės su žemais moraliniais standartais. Tai yra žemiausias bendras vardiklis, kuris apima didžiausią žmonių skaičių.

Reikia įvertinti faktą, kad iki 1960-tųjų metų Lietuvos socialiniame politiniame gyvenime dominavo tas socialinis segmentas, kuris iš esmės nedalyvavo rezistencijoje. Netgi atvirkščiai – šita biosocialinė masė atvirai kolaboravo.

Dabar tai vadinama prisitaikymu, bet iš esmės tai yra fizinė būsena, kurią V. Kudirka tiksliai įvardina – „kinkų drebinimas“. Tai reiškia, kad šiam socialiniam sluoksniui ir jo palikuonims gėda pripažinti savo bailumą, todėl jie vengia diskusijos apie GULAG‘ą ir t.t.

Todėl, kai sovietinių laikų kultūrinis elitas ir jo palikuonys, užsiėmę dominuojančias socialines pozicijas, sako, kad lietuvių tauta turi saviidentifikacijos problemų, iš tikrųjų reiškia, kad jie patys turi tas problemas. Problema rimta – kaip komentuoti rezistenciją, kartu vengiant apie ją užsiminti? Sugalvota selektyvinės istorinės atminties koncepcija – tremtiniai ir kultūriniai „tyliosios rezistencijos“ veikėjai.

Ar šioje schemoje yra vietos Laisvės kovotojams? Ko gero NE. Kodėl toks atsakymas? Tiesiog reikia pažiūrėti į paminklo Lukiškių aikštėje statymo peripetijas ir tampa aišku, kad kitoks atsakymas vargiai įmanomas.

P.S. Paminklai žymiausiems partizanų kovotojams (A. Ramanauskas – Vanagas, J. Lukša – Daumantas ir kt.) esmės nekeičia, nes kalbame apie rezistencijos reiškinį, o ne atskiras personalijas.