M. Kundrotas. Transeuropa: idėja ir galia

Europa dar antikos laikais plėtėsi į kitų civilizacijų kraštus, pradedant graikų kolonijomis, Aleksandro Makedoniečio žygiais ir Roma, iš pradžių – respublika, o po to – ir imperija.

Visgi didžiausia Europos ekspansija vyko moderniojo kolonializmo laikais, nuo XV a. II-osios pusės iki pat XX a. pradžios. Užvaldytuose kraštuose europiečiai plėtojo savo kultūrą, pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą ir kėlėsi ten patys.

Iš Europos kilo daugybė tautų, kultūrų ir valstybių, peržengusių pačios Europos ribas ar net išvis susikūrusių už geografinės Europos sienų. Tarp tokių šalių – Izraelis, kurį kūrė žydų išeiviai iš Europos, Turkija, Atatiurko laikais perėmusi europinės tapatybės dalį, Amerikos, Australijos ir Afrikos šalys, kuriose mėgdžioti Europos tautų modeliai, o dažnu atveju šias šalis kūrė patys prigimtiniai europiečiai.

Vis dėlto tiktai dvi šalys, susikūrusios europiniu pagrindu, išplėtojo ir iš dalies – pakeitė pačios Europos idėją kaip civilizacinį galios centrą pasaulio mastu. Tai – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija.

Taip, patinka kam ar nepatinka, Rusija yra Europos kūdikis. Ji gimė šiandieninėje Ukrainoje, tiksliau – ukrainietiškos Kijevo Rusios paribiuose, ją kūrė genetiniai europiečiai, priėmę Azijoje sukurtą, bet tik Europoje išplėtotą ir subrandintą krikščioniškąją kultūrą. Rusijos problemos – tai europietiškos problemos.

Rusiškąją autokratiją iš dalies galima sieti su azijietišku despotizmu, bet lygiai taip pat – ir su europietišku absoliutizmu. Naugardo Rusiją valdė Večė – respublikoniškas parlamentas, Moskovijoje įsitvirtino autokratinis modelis. Prancūzija autokratijos atsikratė tik XVIII a. pabaigoje, sulig revoliucija.

Rusai Petro I-ojo laikais nusikirpo savo ortodoksines barzdas, pasidabino perukais ir europietiškais drabužiais, caras pasivadino imperatoriumi ir veržėsi į Europą kaip lygus tarp lygių, o kiek vėliau – ir kaip pirmasis tarp lygių. Komunizmą Rusija taip pat importavo iš Europos.

Boriso Jelcino laikais ne itin sėkmingai mėginta importuoti liberaliąją demokratiją, o Vladimiras Putinas įvedė beveik klasikinį itališką fašizmą – su jėgos estetizavimu, personaliniu Vado kultu, ekonomikos ir politikos susiejimu ir masių egzaltavimu. Iš pažiūros jo režimas taip pat gali priminti azijietiškas despotijas, bet jos tradiciškai retai kada būdavo grindžiamos ideologija, įtraukiančia mases, dažniau – personalija.

Šiuolaikiniai ideologiniai režimai Azijoje gimė kaip reakcija į Europos ekspansiją ir jos įtakos dėka. Ideologija – Europos išradimas, lojalumą personai keičianti arba papildanti vidiniu tikėjimu į viziją.

Rusija tiesiog persmelkta ideologija. Nors Vado persona – itin svarbi, o ji buvo svarbi ir fašistams, pirmiausiai pats Vadas įkūnija ideologinę viziją – tikėjimą civilizacine Rusijos misija.

Vadas čia – veikiau ideologijos įrankis, priemonė, nei tikslas. Jis – idealusis tobulo ruso įvaizdis, o toks Vado santykis su idėja – grynai europietiškų autoritarinių ir totalitarinių režimų bruožas. Ne V. Putinas sukūrė šiandieninę Rusiją, veikiau Rusija sukūrė V. Putiną. Nebūtų V. Putino – jo vieton galėjo stoti kas nors kitas.

Rusijos ideologija grįsta įsivaizduojamu pasaulio išlaisvinimu iš blogio, kuris ateina iš Vakarų – liberalizmo, fašizmo, kas paradoksalu fašistinei valstybei, o galiausiai – materializmo. Ši šalis manosi tvirtai stovinti ant doros ir dvasingumo pagrindų, užtai galinti tai nešti visam pasauliui.

JAV – taip pat Europos produktas. Jų elitą ligšiol sudaro europiečiai, kurie šią valstybę ir sukūrė. Tik jų vizija – visiškai kitokia, nei Rusijos. Amerikiečių vertybės – laisvė, darbštumas ir jų sąlygojamas pelnas.

Jei Rusija tariasi nešanti pasauliui dorą ir dvasingumą, tai amerikiečiai tariasi visiems nešantys demokratiją. Kai kada – ir kraujo kaina, tiek savo, tiek ir svetimo.

Lyginant JAV su Rusija tegalima pasakyti, kad JAV paskutines teritorijas aneksavo XIX–XX a. sandūroje, o Rusija – XXI a. ir iki šiol tęsia agresyvią politiką.

JAV dar XIX a. stebino Europos mąstytojus savo religiniu pliuralizmu. Jei senasis žemynas nuolatos svyravo ir tebesvyruoja tarp valstybinės (valstybės pripažintos) religijos ir radikalaus sekuliarizmo, išvis atmetančio viešą religijos vaidmenį, tai JAV įtvirtino kiekvienos religijos teisę skelbtis pačia teisingiausia ir kartu užkardė valstybės kišimąsi į asmeninio ir bendruomeninio tikėjimo sritis.

JAV po Šaltojo karo tapo pasaulio policininku, bet visame kame vengia tapti sąžinės policininku.

Amerikietiška demokratija – unikali. Joje vietinis teisėsaugos pareigūnas renkamas bendruomenės, o visos valstybės vadovas – per įgaliotuosius rinkikus. Įdomu, kad tarpukario Lietuva, įsivedusi panašią valstybės vadovo rinkimų sistemą, laikoma autoritarine, o JAV skelbiasi ir skelbiamos demokratijos švyturiu.

Ten veikia gausybė partijų, bet realiai politiniame gyvenime veikia tik dvi: viena jų skelbia kultūrinį liberalizmą ir ekonominį socializmą, kita – kultūrinį konservatizmą ir ekonominį liberalizmą. Negausus pasirinkimas tokiai gausiai visuomenei.

Šalia religinio pliuralizmo čia veikia žodžio, draugijų ir susirinkimų laisvė. Laisvai reiškiamos tiek komunistinės, tiek nacistinės idėjos, nors nei vienos, nei kitos nėra palaikomos vyriausybiniu lygiu.

Politinis korektiškumas čia atėjo gerokai vėliau, nei įsigalėjo Europoje, ir iki šiol varžomas minties laisvės. Tuo pat metu JAV laiko savo teise ir net pareiga nešti šias demokratijos idėjas į visą pasaulį, kas retai pasiteisina: Vokietiją ir Japoniją demokratizuoti pavyko, o štai daugumos Azijos ir Afrikos valstybių – ne.

Vienaip ar kitaip laisvės, demokratijos, valdžių atskyrimo principai į Ameriką atėjo iš Europos. Tiesa, visuotine amerikietiškoji demokratija tapo vėlai: afrikiečių kilmės amerikiečiai emancipuoti tik XIX a., po žiauraus pilietinio karo, o indėnų skerdynės vyko dar XIX–XX a. sandūroje.

XIX a. viduryje europiečiai juokavo, kad Amerika laiko save laisva šalimi, nes ten nėra lordų, nors yra vergai, o Europą amerikiečiai laikė ne tokia laisva, nes čia kai kur buvo lordai, nors jau nebuvo vergų.

Iki pat XX a. vidurio Europa buvo pasaulio centras ir viešpats, pirmiausiai – Britanija ir Prancūzija. Ispanija ir Portugalija ligtol jau buvo praradusios didžiumą kolonijų, o Vokietija ir Italija susikūrė tik XIX a., tad joms teko tiktai kolonijų nuograužos.

Tai sąlygojo Pirmąjį ir iš dalies – Antrąjį pasaulinį karą. Naujosios valstybės siekė pasaulio perdalijimo. Kai vokiečiai žygiavo skersai ir išilgai senojo žemyno, istoriškai įsitvirtinusias Europos šalis šokiravo ne tai, kad vokiečiai elgiasi agresyviai, o kad savo agresiją nukreipia prieš tuos pačius europiečius.

XX a. II-oje pusėje pasaulis jau atrodė visiškai kitaip. Pasaulinę valdžią ir pačią Europą dalijosi dvi transeuropinės galybės – Vašingtonas ir Maskva, o kiek vėliau į pasaulinę areną išsiveržė ir Pekinas. Europa prarado pasaulinę įtaką. Nevykęs projektas – Europos Sąjunga – užuot grąžinęs globalią įtaką tik paspartino senojo žemyno mirtį.

Užsikrėtusi leftizmo ir kosmopolitizmo virusais Europos visuomenė pamažėle užleidžia vietą atvykėliams iš Trečiojo pasaulio šalių. Panašūs demografiniai procesai vyksta ir abiejose transeuropinėse šalyse, bet jos kol kas išlaiko valstybinę ideologiją ir pasaulinę galią.

Europa ir vėl tampa Amerikos ir Rusijos, o iš dalies – jau ir Kinijos įtakos dalybų erdve. Kai kurių šalių, ypač – Prancūzijos ir Vokietijos viltys Europą paversti vieningu ir galingu tarptautinės politikos ir kultūros subjektu dvelkia utopija. Vidiniai skirtumai per dideli.

Europai teliko rinktis Rytų ar Vakarų įtaką. Teisūs tie, kurie sako – kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau joje bus Rusijos (o taip pat – ir Kinijos).

Šiandien dvi iš trijų didžiųjų pasaulio galybių priklauso Transeuropai. Abi šios galybės įkūnija Europą naujame lygyje, nors ir su labai skirtingomis vizijomis. Jos tęsia Europos idėjas, viena – fašistinę, kita – demokratinę. Tuo metu, kai dabartinės Europos šalys kūrė kolonijas užjūriuose, Rusija ir JAV kolonizavo socialiai atsilikusias teritorijas savo pašonėse. Jų kolonijos tapo integraliomis jų valstybių teritorijomis.

Tai leido joms tapti galybėmis geografiškai ir demografiškai, o po to atitinkamai – ir politiškai bei kultūriškai.

Europos šalims vėl tapti pasaulinėmis galybėmis, praradus savo kolonijas, nėra jokios vilties, kaip nėra vilties ir suvienytos Europos imperijai.

Bet Europa lieka galingu istoriniu veiksniu per Transeuropą.

Autorius yra politologas

Spausdinti