Pernai rugsėjį „Piligrimai“ garsiai nuskambėjo pasaulyje, laimėjęs didžiausią iki šiol apdovanojimą Lietuvos kino istorijoje. Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje Lauryno Bareišos debiutinis pilno metro filmas buvo išrinktas geriausiu konkursinėje „Horizontų“ programoje.
Nuo šiol „Piligrimai“ su garsiniu vaizdavimu pasiekiamas virtualioje bibliotekoje ELVIS, skirtoje regos sutrikimų turintiems asmenims. Didžiausias kino festivalio Lietuvoje „Kino pavasaris“ tęsia pradėtą iniciatyvą kiekvienais metais pritaikyti neregiams bent vieną filmą, o specialiai neregiams pritaikytu garso takeliu pasidalinti su Lietuvos aklųjų biblioteka.
Bibliotekos draugystės su kino renginiu rezultatas – pritaikyti filmai virtualioje peržiūroje
Jei nespėjote išvysti filmo „Piligrimai“ didžiuosiuose ekranuose, jau galite jį rasti ir video on demand (VOD) platformose, kas vaizdžiai išvertus reiškia „žiūriu kada noriu“.
Tuo tarpu neregiams žiūrėti pasirinktą filmą kada nori vis dar yra didžiulė prabanga. Šiais metais buvo surengta keletas specialių „Piligrimų“ seansų su garsiniu vaizdavimu skirtingose Lietuvos miestuose, bet natūralu, kad ne visi norintys spėjo juose apsilankyti. „Stengiamės patenkinti žiūrovų poreikį virtualiai prieigai. Skatiname ne tik pritaikyti kuriamus filmus, bet ir siekiame, kad jau pritaikyti nenugultų vien tik pavienių kūrėjų ar festivalių archyvuose.
Labai vertiname draugystę su „Kino pavasariu“, prasidėjusią nuo filmo „Išgyventi vasarą“. Pastebime, kad siektinas pavyzdys užkrečia ir kitus, vis dažniau sulaukiame užklausų į ką vertėtų kreiptis, norint pritaikyti filmą, iš kūrėjų ir kitų festivalių. Beveik prieš metus atsinaujinusioje virtualioje bibliotekoje ELVIS galima rasti keliasdešimt filmų su garsiniu vaizdavimu.
Kiekvieno naujo pritaikyto filmo atsiradimas vis dar yra didžiulis įvykis ir negalintys filmo pamatyti įprastai neabejotinai tai įvertina“, – apie žiūrovų lūkesčius pritaikytam kinui pasakoja Lietuvos aklųjų bibliotekos Leidybos vadovė Alisa Žarkova.
„Siekdami kuo plačiau pristatyti autorinį kiną, kaip vieną iš strateginių tikslų išsikėlėme didinti jo prieinamumą, todėl pritaikome filmus ir darome juos pasiekiamus ne tik geografinių, bet regėjimo apribojimų turinčiai auditorijai“, – „Kino pavasario“ tikslais dalijasi turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė.
Skambučiai per reklaminę pertraukėlę norint suprasti filmą – jau praeityje
„Nuo vaikystės kažkodėl labai mėgau filmus, – atvirauja neregė Eglė (35 m.), dirbanti garso režisiere. – Bet labai trukdė tai, kad tais laikais net nebuvo filmų su garsiniu vaizdavimu. Ko tik aš nesugalvodavau: Jei žinojau, kad močiutė žiūri, skambindavau jai per reklaminę pertraukėlę klausti, kas įvyko. Šiaip iš dialogų aš gana neblogai suprasdavau siužetą, bet būdavo tokių nebylių scenų, su kraupoka muzika, kai nieko nesuprasdavau. Tiesa, kartais po to paaiškėdavo.
Jei filmo nežiūrėdavo kas nors iš artimųjų, klausinėdavau matančių draugų, gal kas matė. Kartais kartu su matančiais draugais susėsdavom kartu filmo žiūrėti.
Kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatro ir kino katedroje, kai kurie dėstytojai buvo kino režisieriai. Pavyzdžiui, Algimantas Puipa, Janina Lapinskaitė. Jų prašydavau atsiųsti man kino scenarijų, ten detaliai viskas būdavo išrašyta.
Pirmą filmą su garsiniu vaizdavimu mačiau gal 2012 metais, nors ne, buvo toks serialas „Kaimynai“ Ir jis buvo radiofonizuotas, t.y. įrašyti komentarai, kas ateina, kas išeina, ką veikia. Ir tai man buvo nereali patirtis.
O „Anarchija Žirmūnuose“ – tikra šventė! Todėl nerealiai džiaugiuosi, kad pagaliau turime vis daugiau filmų su garsiniu vaizdavimu.“
„Piligrimų“ garsinis vaizdavimas – vienas geriausių
Virginija (58 m.) vaikystėje truputį matė, bet paauglystėje po operacijos regos visiškai neteko. Nepaisant to Virginija labai drąsi, savimi pasitikinti ir energinga moteris, daug kam įkvėpusi pasitikėjimo.
„Filmo „Piligrimai“ garsinis vaizdavimas patiko labiau negu kitų matytų filmų, o, mano manymu, su garsiniu vaizdavimu mačiau visus. Labiau dėl to, kad garsinio vaizdavimo neužgožė muzika ir kiti garsai, labai aiškiai viskas girdėjosi, nereikėjo įtempti dėmesio, kad suprasčiau komentarą ir sekčiau filmo veiksmą, – pastebi dalyvavusi specialiame „Kino pavasario“ surengtame „Piligrimų“ seanse moteris ir priduria: – Nereikia per daug smulkių komentarų, bet kai paminimos esminės detalės, labai gerai. Norėčiau, kad filmų su garsiniu vaizdavimu būtų daugiau. Patiktų, jei būtų padaryti seniau sukurtų filmų, ypač populiarių filmų komentarai.“
Jai antrina ir nuo gimimo nematanti Ugnė (26 m.): „Filmas labai rimtas, paliečiantis itin skaudžius žmonių išgyvenimus, žiūrint filmą jaučiamos įvairios emocijos, garsinis vaizdavimas kokybiškas, informatyvus, gerai sureguliuoti garso lygiai, todėl lengva suprasti filmo eigą.“
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Laura Niedzviegienė prisimena garsinio vaizdavimo kūrimo procesą: „Filme „Piligrimai“ ganėtinai daug tylos epizodų, daug personažų „vidinio“ veiksmo, nebylios dramos, kuri, net ir matant, kai kada sunkiai iššifruojama, o neturint regos ir vien tik klausantis filmo originalaus garso takelio, tikrai liktų nepastebėta, nes informacija užkoduota veikėjų kūno kalboje, gestuose.
Todėl, rengiant šio filmo garsinio vaizdavimo tekstą, teko iki smulkmenų gilintis į aktorių kūnų siunčiamas žinutes. Iššūkių kėlė ir nemažas veikėjų skaičius, dalis kurių bevardžiai. Be to, gana dažnai keitėsi veiksmo vieta, kai kada ne visai aišku, kur personažai yra, kaip nusakyti jų buvimo vietą. Tokiais atvejais tenka analizuoti filmą daug kartų, ieškoti sąsajų, mintyse braižyti savotišką filmo „žemėlapį“. Tą teko daryti ir šį kartą, tai įdomi ir vertinga patirtis.
