Yra knygų, kurios atperka svetimas nuodėmes. Tai ir tariu nuoširdų ačiū už knygas – nuodėmių atpirkėjas. Jos lyg aptirpdo tas juodas dėmes, kurias knygų leidybos sraute palieka prastai ar net labai prastai parengtos knygos. Deja, tokių yra. O kai prie dūšios laikai gerą, gerų autorių atsakingai išleistą knygą, atsigauna kvėpavimas, atlėgsta neviltis.
Taigi glostinėju, sklaidau ir skaitau tą šviežiąją Gvido LATAKO poezijos ir piešinių knygą „SALOS“. (Vilnius: Slinktys, 2022) Pagarba šiai Knygai.
Ji šildo, malonina, verčia neskubėti. Norisi atidžiai įsižiūrėti į piešinį, į tekstą, pereiti tais minties, vaizdinio vingiais, kuriuos Autorius su geraširdišku nusiteikimu, su giliu meniškumu yra sukilpojęs mums. Ir spalva knygos viršelio, ir piešinys jame primena tą gerai išdegtą molį, iš kurio gyvenimo šiluma buvo lipdoma, mūrijama. Suprantu čia kiekvieną žodį Poeto, Dailininko, išmintingo ir gero Žmogaus įspaustą į šį meno molį.
Gvidas – mano vaikų amžiaus. Bet esame bendratelšiškiai, skirtingu laiku po tuo pačiu dangumi pasaulį išgirdę, išvydę. Nemokėsiu pakalbėti apibendrintai. Galėčiau tik po vieną eilėraštį imti, ilgokai su jo mintimis pagyventi, ir tik tada gal išeitų ką pasakyti. Neskubu! Negendančio skanėsto nereikia skubėti suvalgyti, išgerti. Nėra ko skubėti. Pasitaupyti reikia. Tai žaismingumas lyg saulės zuikučiai… Tai gili filosofinė mintis. Tai vėl kas nors vaikiškai tyra. Ypač, kai čia pat sustoji ties kuriuo nors piešiniu.
Visai nemoku piešti. Nemoku ir nusakyti. O juk ir nebūtina. Poezija, dailė veikia tyloje. Tylėjimu ji labiau veikia. Formuoja, grynina, ugdo jausmus, mintis, vaizdinius. Talpi knyga. Vaikystės molio spalvos…
Padėjau šalia ir kito telšiškio, Gvido „vyresniojo poezijos brolio“, Vytauto STULPINO taip pat šiemet tos pačios leidyklos išleistą poezijos rinktinę „LĖTOJI“. Ir ši knyga iš tų, kurią taip pat pavadinčiau svetimų nuodėmių atpirkėja. Tų nuodėmių, kurias knygos VARDUI užtraukia skubiai, neatsakingai, tik „per piniginę“, išleidžiamos knygos. Leidžiu pasiganyti dvasiai po sodrios minties Vytauto Stulpino eilėraščius. Savas. Jis gyveno, kaip dainoj dainuojama, „anoj pusėj ežerą“ – Tausalo ežerą. Tad neretai poetiniai vaizdiniai taip savi, lyg tuo pat metu ir būčiau „anoj pusėj ežera“ buvus. Turtinga – jau turtinga – ši vasara!
Kuo gražiausių kūrybinių vasaros gėlynų Jums, mielieji Poetai!
*
Poetai – Gvidas Latakas, telšiškis, gyvenantis Kaune, ir Vytautas Stulpinas, visada telšiškis, šį pavasarį išleidę puikiai parengtas savo kūrybos knygas, papildę buvusių savo leidinių sąrašą. Foto 2022 m. gegužė, birželis.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
