J. Zvonkuvienė. Kol tebežydi

Kol tebežydi. Ši puokštė sudėta mano brangioje Telšijoje – kažkur tarp Getautės ir Lauko Sodos. Baltais vainikėliais žydintis putinėlis kvietė iš tolo. Daug žiedelių nubyrėjo, nors taip atsargiai gabenau… Pasigrožėkime visa kuo, kol birželis dar žydi, kol spalvos…

Batų dėželėje, kur bet kokius posmelius įmurdau, radau staigiai sumestą skystą žodžių varvekliuką emigruojančiai pažįstamai. Žydinti birželio Lietuva ir Klaipėdos vėjai liko be jos… Apgailėjome išleisdami.

EKSPROMTAS
EMIGRUOJANČIAI

Tu išeini
Tu išplauki
Į kitą uostą
Neatsigręžusi
Į Klaipėdos
Liūdnas akis
Kas tavo širdį
Pagrobė
Kas veidą
Glosto
Jei vėjas svetimas
Tau kelią
Nusakys

Mes vaišių stalą
Akimis užgrobę
Nedaug težinome
Apie dienas naujas
Kurias paskyrei
Sau
Tarsi pavasario
Tylėjimą
Tarsi dangaus
Sekundę
Lemiančią
Metus ir laiką
Kuris brangesnis
Tau
Už mus
Už mūsų žingsnį
Tarpdury
Kai nebežinome
Ar dar esi
Ar jau
Menkos istorijos
Baigty
Kiemelio
Įprasto
Būty
Išnykusi
Esi