J. Zvonkuvienė. Sąjūdžio metų kryžius – ant šono

Prieš kurį laiką po didesnės audros ant šono krito vienas iš trijų kryžių, stovėjusių Klaipėdoje, Melnragės kopose. Krito didysis. Krito „tvarkingai“ – išilgai kopų. Vienu kryžmos galu įsikirto į kopų smėlį, o kitą vis tiek laiko iškeltą priešais jūrą – tarsi parodydamas, kad ir kritęs nepasiduoda.

Kiti du kryžiai mažesni, paprastesni. Jie buvo už didžiojo nugaros, tarp pušelių. Šie tebestovi. O pušelės auga ir vis labiau juos paslepia. Vaikštant pajūriu gerai matėsi tik didysis. Kažkada buvo pasviręs, bet žmonės atitaisė. Dabar krito. Kažkas dėjo lauko puokštes prie išluptų šio kryžiaus pamatų, degė žvakeles…

Šiuos kryžius teisingiau būtų pavadinti pirmųjų Klaipėdos žaliųjų kryžiais, nes būtent jie Sąjūdžio pradžioje pademonstravo itin aktyvų pilietiškumą, kėlė skaudžius gamtosaugos klausimus, buvo sutelkę apie save minias pasekėjų. Vyriausybei kėlė aktualius reikalavimus.

Vienas svarbiausių reikalavimų tada –  neleisti Klaipėdoje, Melnragės pajūryje statyti naftos terminalo, neleisti iškirsti puikaus miško, tiesti naftos vamzdynus į jūrą. Reikalavo, kad būtų neleista atimti iš klaipėdiečių ir visos Lietuvos žmonių gražaus pajūrio. Čia ištisus metus jūra grožisi, sveikatos semiasi tūkstančiai…

Toje konkrečioje Melnragės pajūrio vietoje – tarp Melnragės ir Antrosios Melnragės, kur buvo numatyta įmonė ir atimamas iš žmonių pajūris su reto grožio kopomis, ir buvo pastatyti trys metaliniai kryžiai. Vienas iš jų gerokai didesnis už kitus du ir arčiausiai kopų ribos, arčiausiai jūros, „veidu“ į ją.

Statė patys žmonės. Žinoma, su tuomet dar veikusių didelių pramonės įmonių vadovų žinia ir pagalba. Reikėjo metalo vamzdžių, transporto ir kt. Tokie dalykai dar nebuvo nuperkami ir dar žmonės tada neprotavo taip, jog viskas tik už pinigus ir dėl pinigų. Viskas buvo dėl idėjos – išsaugoti žmonėms gražų pajūrio ruožą.

Neprilygstama lyderė tada buvo klaipėdietė dailininkė Zita Daugintytė. Be jos gal nieko nebūtų buvę. Turėjo šaunų būrį šviesuolių, veikiančių savo šalininkų ir pagalbininkų. Ir šiandien – švenčiausia pagarba jiems.

Deja, nebeprisimenu, kuriais konkrečiai metais kryžiai pastatyti. Veikiausiai apie 1991-uosius. Ant didžiojo kryžiaus buvo viską pasakantis užrašas. Ant storos nerūdijančios skardos lakšto. Deja, sūrūs jūros vėjai, sukeliantys net smėlio pūgas, nutrynė užrašą. Liko tik pilka skarda.

Kryžiai ilgai skelbė (ir tebeskelbia) pirmųjų Klaipėdos žaliųjų pergalę – mūsų pajūris išgelbėtas! (Tfu, tfu, tfu per kairįjį… Bent kol kas išgelbėtas.) Viską apverčiančios pramoninės statybos, naftos vamzdynai į jūrą, talpos krante, niūrūs pramoniniai asfalto plotai ir kitokia žmogui nejauki įranga, technika, aplinka tuomet atiteko… Būtingei. Nepalyginti protingesnė vieta.

Nepolitikuosime čia, kas, kaip ir kodėl… Šiandien Sąjūdžio (ar pirmųjų Klaipėdos žaliųjų) kryžius guli paslikas. (Kas nors palyginsite su pačiu Sąjūdžiu.) Nemanau, kad tą sunkų metalą kas nors atkeltų, įbetonuotų patikimai, nudažytų, atnaujintų įrašą. Netikiu, kad rastųsi tokia moralė ir tokia padorumo jėga. Juk dabar viskas už pinigus ir dėl pinigų.

O pirmiesiems Klaipėdos žaliesiems, pirmajam Sąjūdžiui AČIŪ už mums padovanotą laiką prie puikaus pajūrio – daugiau nei ištisus 20 metų!
*
Klaipėda, Melnragės pajūris. 2018 09 01.