Gyvenęs toks žemaičių bajoras Mykolas Šemeta. Naktimis jis atvirsdavęs į lokį. Į mešką. Savo raštuose tai paminėjęs prancūzų rašytojas Prosperas Merimė. Paminėti savo kūryboje žemaičius rašytojui nebuvo didelė naujiena, nes XVII amžiuje po Europą plitusi žinia, kad pasimetusius žemaičių vaikus globojančios meškos ir kad vaikai įgaunantys daug globėjos (meškos) panašumų…

Ir dar radau, kad angliškoje „Lenkijos istorijoje“, išleistoje 1698 m., rašoma, jog niekur kitur nesą tiek daug miškų ir dykviečių, kaip Lietuvoje. Vien miškai, esą, driekiasi po kelis šimtus mylių. O žmonės ten esą lyg laukiniai, jų vaikus auginančios meškos. Tą knygą esąs parašęs Lietuvos valdovo Jono Sobieskio gydytojas R. B. Connoris. Būk tai daktaras pats ir aptikęs tokį meškų augintą berniuką viename Varšuvos vienuolyne… Tai va. Kas nieko nežinojote, kuo čia dėta meška ir žemaičiai, dabar būsite šį tą girdėję… Yra, beje, ir daugiau legendų apie žemaičių simbolį mešką. Visose glūdi senų įdomybių, kur galime įsivaizduoti ir tiesos krislelių… Juk ne kiekvienas buvo gudrus suprasti, kaip galima panaudoti tinkamai nudirtus ir gerai išdirbtus žvėrių kailius.

Telšiai, besitituluojantys žemaičių sostine (vuo mon tas dėdele tink, pati eso nu Telšiūn, iš Patausalės), nesibodi mieste „gausinti meškų populiaciją“ ir daro tai talentingų, stiprių menininkų rankomis. Kas būna Telšiuose, būtinai „užkliūna“ ir už centrinės labai geros meškelės nosies… Todėl ji tokia spindinti, nuzulinta ta nosis. Jei nepaliesi Telšių meškelei nosies – nebus gerai… Reikia padėkoti, kad antai ant savo gauruotos nugaros ir šiandien ji meškiukus kartu su žemaitukais vaikais tebeneša…

Tai a. a .garsaus Lietuvos skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta skulptūra mylimam miestui.

Telšiečiai bei svečiai ne tik meškelei į nosį pabučiuoja, bet būtinai dar ir nusifotografuoja. Padariau šią paslaugą mieloms sutiktosioms… Janinai ir Marytei. Linkėjimai, mielosios! Ir su tarptautine Šeimos diena visus!