2016 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai nutarus stambinti studijų kryptis ir atsisakyti studijų šakų, iš Studijų krypčių ir krypčių grupių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo buvo išbraukta Etnologijos ir folkloristikos studijų kryptis.
Panaikinus šią studijų kryptį, Lietuvoje buvo nutrauktas etnologijos ir folkloristikos krypties studijų programų rengimas, vadinasi iš esmės nustota rengti šios krypties žinovus.
Etninės kultūros globos taryba dėl Etnologijos ir folkloristikos studijų krypties panaikinimo jau ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas.
Matydama vis labiau ryškėjančius neigiamus panaikinimo padarinius – muziejuose, kultūros centruose ir kitur augantį etninės kultūros žinovų stygių – Taryba šių metų balandžio 7 d. dar kartą kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, ragindama grąžinti etnologiją ir folkloristiką į Studijų krypčių ir krypčių grupių sąrašą.
Tarybos rašte atkreipiamas dėmesys, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir jos valdymo sričiai priskirtos institucijos turi užtikrinti etninės kultūros mokytojų ir kitų etninės kultūros žinovų rengimą pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus.
Tokia priedermė yra įtvirtinta Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme. Toks įpareigojimas yra ir Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, kuriame nustatyta lituanistikos studijų pirmenybė, pabrėžiant tokių studijų reikšmę tautos tapatybės išsaugojimui ir stiprinimui.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“, aptariant mokslo ir švietimo bei kultūros politiką, taip pat pabrėžiama etninės kultūros, tautinės savimonės, bendruomeniškumo ir pilietiškumo svarba.
Lietuva turi ir tarptautinių įsipareigojimų dėl nematerialiajam kultūros paveldui priskiriamų etnokultūrinių vertybių išsaugojimo: UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos 13 straipsnis įpareigoja konvenciją ratifikavusias valstybes (tarp jų ir Lietuvą) skatinti nematerialaus kultūros paveldo mokslines, technines ir menines studijas, tarp kurių patenka ir etnologija bei folkloristika.
Tarybos rašte pastebima, kad Mokslo krypčių skirstyme etnologija yra išlikusi. Tuo remiantis šiuo metu tebevykdomos jungtinės etnologijos doktorantūros studijos.
Tačiau studijų krypties panaikinimas nulemia visišką etnologijos ir folkloristikos mokslų išnykimą Lietuvoje, nes šios srities žinovai neberengiami pirminėje grandyje.
Taryba nesutinka su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovų ne kartą išsakytu teiginiu, kad etnologijos ir folkloristikos studijų krypties programos gali toliau sėkmingai gyvuoti jas priskiriant Kultūros studijų krypčiai.
Pastaroji studijų kryptis turi jai būdingas specifines teorines prieigas, gerokai besiskiriančias nuo būdingų etnologijai, Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse turinčiai senus papročius ir grindžiamai fundamentiniais šio mokslo tyrimais.
Kultūros krypties studijų tikslas yra labai platus – „atskleisti ir padėti suprasti kultūrinę žmogiškojo pasaulio įvairovę ir skirtingas teorines, metodologines ir praktines prieigas prie tos įvairovės“, tačiau šioje studijų kryptyje nėra pabrėžiami lietuviškos tapatybės ir kultūros tyrimai.
Tarybos nuomone, Etnologijos ir folkloristikos studijų krypties panaikinimas ir siekis ją sulieti su Kultūros studijų kryptimi yra diskriminacinis, kadangi kitos studijų kryptys (Menotyra, Literatūrologija, Paveldo studijos ir kt.), būdamos daug artimesnės Kultūros studijų krypčiai, Studijų krypčių sąraše paliktos kaip savarankiškos.
Būtinybę grąžinti etnologijos ir folkloristikos studijas į aukštąsias mokyklas pabrėžia ne tik Etninės kultūros globos taryba.
Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija dar 2018 metais taip pat yra pateikusi prašymą sudaryti galimybes Lietuvos universitetuose įgyti etninės kultūros specialybę.
Pasaulio lietuvių bendruomenės priimtose rezoliucijose tai pat tvirtinama, kad etnologijos ir folkloristikos studijų plėtrai būtina Lietuvoje sudaryti palankias sąlygas, kadangi kuo toliau, tuo labiau ryškėja šios srities žinovų didžiulis trūkumas, o iš to kyla grėsmė tradicinės kultūros ir tautinės savimonės išsaugojimui, Lietuvos nacionalinių interesų ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui.
Su Etninės kultūros globos tarybos raštu, pateiktu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai galima susipažinti EKGT svetainėje.
Parengta pagal EKGT pranešimą
Rezoliucija, folkloristika, etnologija, etninė kultūra, tradicinė kultūra, fundamentiniai, diskriminacija, nacionaliniai interesai, studijos, specialybė, nematerialusis, specifines, teorines, metodologines, kultūros centrai ir t.t.. Kokia graži senobinė lietuvių kalba, ir kaip tie lietuviški žodžiai pavasariškai virpina širdį. Sako, lietuvių kalba – seniausia pasaulyje! Yra kuo didžiuotis, tiesa? „Lietuviška tapatybė“! „Lituanistika“!
Folkloristikos studijos yra puikus dalykas,bet ar mūsų istorijos studentai žino,kad dalis Lietuvos bajorų visada kalbėjo lietuviškai,ar skaitė Vladislovo Sirokomlės,kuris save laikė lietuviu,knygą ” Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”( 1857 m.),kurioje minimas šis faktas? Ar istorijos studentai ką nors žino apie vieną iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovą Rapolionį (1485-1545) ,Biblijos vertėją į lietuvių kalbą,kuriam gimtinėje netoli Eišiškių pastatytas paminklas,deja, centrinės ir vietinės valdžios apleistas (gal nepatogu pripažinti,kad tai lietuvių raštijos pradininkas ?) Ar istorijos studentai žino,kad prie pat dabartinės Baltarusijos sostinės Minsko ribos yra vietovė Antaniški,kiek toliau- Skirmantava, Daunary, Gerveli, Dauguli, Kiršy, Baubli,Pirštuki,Petriški, į šiaurę- Narbutava, prie Baranovičių ir Vaukavysko- Mantauty, Mizgiry, Jatauty, Taucvily, Zelva ir daugybė kitų vietovių,turinčių lietuviškos ar jotvingiškos kilmės pavadinimus? Ar istorijos studentai studijuoja lietuvių istoriko Mykolo Balinskio ( jo slapyvardis- Auszlawis (Aušlavis-lietuvių ir prūsų dievaitis)) rašė lenkiškai,bet laikė save lietuviu- litwin,o ne polak ar rusin) knygas,kuriose aprašoma 19 amžiaus pradžios Vilniaus gyventojų sudėtis, lietuvių lenkėjimo procesai tuometėje Vilniaus gubernijoje ? (plačiau- Ryšardo Maceikianeco straipsnyje ” Lietuvos lenkai-kas jie yra?”, skelbtame alkas.lt)
„Folkloras“? Kodėl ne LIAUDIES KŪRYBA? Kodėl, kalbėdami apie lietuvybę, kaišiojame svetimžodžius į kiekvieną plyšį? Tai ne Jums asmeniškai, o EKGT. Štai EKGT savo svetainėje skelbia: „Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursas 2022“. Alke seniausiai vartojamas žodis VARŽYTUVĖS. Sakinyje penki žodžiai, trys iš jų – svetimžodžiai. Tik nesakykite, kad lietuvių kalba skurdi ir prasčiokiška. Tad kas yra tikra, o kas tik tariama?
Kažin,ar Vilniaus universiteto istorijos studentai žino,kad vadinamosios Vilniaus “Šubravcų”( “Nenaudėlių) draugijos narys Kazimieras Kontrimas ( slapyvardis-Poklus ( lietuvių dievaitis Poklius)) apie 1822 m. dėjo pastangas įkurti lietuvių kalbos katedrą Vilniaus universitete?
Dabar VLKK per ŽR už žodį narkomanas atsiskaito
Rimtais darbais užsiėmusi Seimo narė…
Tokie žodžiai, kaip narkomanė, kyšininkas, vagis, banditas, debilas, kgbistė, žemgrobys, alkoholikas, […] turėtų būti nedelsiant uždrausti. Bausmė? Žr. BK papildymą.
Jie negrąžins, jie vykdo „denacifikaciją“ Lietuvoje.
Savarankiška etninės kultūros (ar liaudies kultūros, kaip norite taip vadinkite, nes mąstančiam žmogui tai esmės nekeičia, mat už žodžio jis mato jo prasmę, suvokia kalbamo dalyko turinį) disciplina tiek mokykloje, tiek universiteto aplinkoje reikštų, jog atsirastų sąmoningų žmonių, (ap)mąstančių gelminius tautos dalykus. Vienas tokių dalykų, ant kurių yra pastatyta visa liaudies kultūra – senoji protėvių religija ir mitologija. Studijuojant etninę kultūrą susidūrimas su šiais mąstymo klodais – neišvengiamas, nes visas mūsų folkloras prisotintas įvairių apeigų ir tikėjimų šukėmis. Problema ta, kad niekas tų šukių rinkti, klijuoti ir suvokti nenori. Šiandieną Lietuvoje yra įsigalėjęs krikščioniškas pasaulio suvokimas, kuris pagonišką tautos praeities tarpsnį suvokia, kaip nieko vertą laikotarpį, kurį reikia pamiršti, sunaikinti, ištrinti, pažeminti. Todėl nieko keisto, jog etninės (liaudies) kultūros nėra nei mokykloje, bei universitete. Ir nebus, kol neatsiras pakankama masė žmonių, kuriems tie dalykai atrodo svarbūs. Viskas logiška ir nuoseklu, jeigu bent šiek tiek susigaudai, kokiame pasaulyje gyvename. Dirbtinai gaivinti numirėlį – nėra atsakymas. Vienos ar kitos tradicijos gyvybingumą apsprendžia pačių žmonių noras tą tradiciją palaikyti, puoselėti, ją auginti.
Sunku patikėti, bet… –
Radijo dokumentika. Kvapnūs, puošnūs, gydantys
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000212817/radijo-dokumentika-kvapnus-puosnus-gydantys
,,Etnobotanikė Gražina Žumbakienė didelę savo gyvenimo dalį skyrė tradicinių Lietuvos sodybų augalų tyrinėjimui. Keliaudama po Lietuvą ji surinko tarpukarį ir ankstesnius laikus menančių žmonių pasakojimus apie lauko ir kambarines gėles, medžius, krūmus ir kitus augalus. Apie senuosius gėlių darželius ji parašė knygą.
Kodėl gėlių darželiai buvo tokie svarbūs ir kokią moterų istoriją jie pasakoja?
Autorė Inga Janiulytė-Temporin”
Vienas sakinys ant abiejų menčių paguldė: apie kuklius lietuvių namus ir… prašmatnius gėlių darželius prie jų. Prašmatnius juos darė ne atsivežtinės, bet Lietuvos laukų gėlės, kurios kartu ir vaistažolės buvo. Tokiame darželyje po darbų prieš miegą vakarą praleidus – tau ir akims malonu, ir aromaterapija , ir meditacija * vienu metu.
Tad kodėl tinkluose tokio gėlių darželio nepaskelbus ,,brendu”, kodėl neapjuosus tokiais vaikų darželių, mokyklų, mūsų nuosavų namų bei daugiabučių (vietoj skutamų vejų)? Kūrybiškai juos suderinus – pagal žydėjimo metą, spalvas, ūgį, bus ir vaizdas šiems laikams naujas, ir visokeriopa nauda.
Beje –
Išleista G. Žumbakienės knyga „Senieji Lietuvos gėlių darželiai“
– alkas.lt/2017/01/26/isleista-g-zumbakienes-knyga-senieji-lietuvos-geliu-darzeliai/
……………….
* Kai išgirsit ką gailiai raudant, vadinasi, Pajūrietis mane už kasų į bausmės vietą velka – kam svetimžodžiais burniuoju 🙁