Svarbi žemdirbių pavasario šventė – Jurginės (balandžio 23 d.).
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, ji buvo siejama su oficialia ganiavos pradžia. Šią dieną stengtasi įvairiais maginiais veiksmais apsaugoti išgenamus gyvulius. Šiaurės Lietuvoje gyvuliams suduodavo beržo šakele, rykštele ar verba, smilkydavo šventintomis žolelėmis ar devyndrekiu, apliedavo vandeniu gyvulį arba piemenį ar imdavosi kitokių veiksmų. Pavyzdžiui, Žeimelio apylinkių žemdirbiai, norėdami gyvulius apsaugoti nuo blogos akies, nuplaudavo juos vandeniu. Kad neapstotų raganos, prieš išgenant į tvartą nunešdavo žarijų, per Devintines ar Žolinę pasmilkydavo gyvulius šventintomis žolelėmis ar verbomis. Išgintus gyvulius dar pašlakstydavo švęstu vandeniu.
Rūpintasi ir naminių paukščių apsauga. Juos visoje Lietuvoje smilkydavo paraku. Tikėta, kad paraku apsmilkytų paukščių nenuneš varnos ir vanagai. Nemunėlio Radviliškio apylinkėse apsaugai nuo vanagų paukščius smilkydavo kiaušinių lukštais, Žagarėje – varnų plunksnomis (kad varnos nepultų). Taip pat naminius paukščius gindavo per vyriškų kelnių klešnę (Biržai, Nemunėlio Radviliškis, Pumpėnai) ar per sijoną (Papilys); sukišdavo į užantį, o paskui atsijuosę juostą iškratydavo (Biržai), perleisdavo per ratų stebulę (Papilys). Kad toli neitų, pirmą kartą išleisdami sušlapindavo paukščių kojas (Nemunėlio Radviliškis) .
Šv. Jurgis buvo laikomas gyvulių globėju. Tikėta, kad šią dieną jis aukoja aukas ir prašo Dievo duoti gyvulėliams sveikatos (Pasvalys), saugoti nuo ligų ir nelaimių (Pumpėnai). Aukas už gyvulius aukodavo ir ūkininkai. Padubysio apylinkėse, „kad gyvuliai sektųsi“, ūkininkai kunigui duodavo sviesto, kiaušinių, sūrių. Už tai kunigas aukodavo mišias prie švento Jurgio altoriaus. Šį šventąjį melsdavo ganyti ir šeimyną, kad anksčiau laiko „neišsibėgiotų”. Panašūs papročiai buvo ir Viekšnių apylinkėse. Pasak A. Urbienės, Viekšniuose bažnyčioje šią dieną prie Šv. Jurgio altoriaus būdavo statomi tušti krepšiai. Žmonės į juos dėdavo aukojamus sūrius, sviestą, dažniausiai kiaušinius. Kunigas tą dieną prie altoriaus laikydavo mišias, prašydamas palaimos ir sveikatos gyvuliams. Išskirtinis šventojo dėmesys skiriamas arkliams.
Jurginės – „arkliams atostogos“. Tikėta, kad tą dieną negalima arti lauko arkliais, nes jiems reikia duoti pailsėti (Papilė, Pasvalys). Viekšniuose, kiek kitaip negu kitur Lietuvoje, dėl šios priežasties per Šv. Jurgį negindavo visų gyvulių, tai padarydavo penktadienį ar šeštadienį po šios šventės.
Šv. Jurgis – šventė tik ūkininkams ir jų gyvuliams. Kitokios Jurginės būdavo savo žemės ir būsto neturintiems samdiniams. Kaip prisimena O. Bluzmienė, šią dieną iš vieno dvaro į kitą keldavosi kumečiai, nuomininkai. Visi keliai pilni vežimų. Važiuoja su pašaru, su gyvuliais. Kiaules, vištas, žąsis vežimuose veža, o karves, avis pulkeliais gena. O kai, pasitaiko, lietus lyja, tai verkiančius vaikus motina su skara gaubia, suka nuo vėjų ir lietaus…
Tarpukariu per Jurgines dviejuose trečdaliuose Lietuvos teritorijos samdydavo ir piemenis. Šiaurės Lietuvoje piemenis nuo Jurginių samdė visi. Neužmiršdavo ir gyvulius ganančių (ir nemažai apeiginių veiksmų turėjusių atlikti) piemenų. Žeimeliškiai pirmą kartą gyvulius parginusį piemenį apliedavo vandeniu, kad greičiau užaugtų (viekšniškiai apipildavo šventintu vandeniu). Piemuo gaudavo sotesnę vakarienę, kiaušinių, kad gyvuliai vestų daugiau prieauglio. Magiška apsaugos priemone buvo laikoma verba. Ja plakdavo išgenamus gyvulius. Parginęs namo, piemuo turėjo verbą užkišti už balkio. Tikėta, kad tada gyvuliai nesiskirstys ir visi pareis namo.
Per Šv. Jurgį apeidavo laukus, kad javai gerai derėtų. Kai kur šią dieną sodindavo žirnius, sėdavo rūtas. Sakydavo, kad tą dieną parskrenda vieversiai, kregždės. Švarus tampa ir vanduo. Apie Pasvalį tikėta, kad iki Šv. Jurgio negalima maudytis, nes galima susirgti (dažniau Lietuvoje šis tikėjimas siejamas su Sekminėmis ar pirmuoju griaustiniu). Šv. Jurgis kiša geležį į vandenį ir vanduo tampa nekenksmingas (Pasvalys) .
Projektas Svarbiausieji tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
