Aie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
Sibire tokios atšiaurios sąlygos, kad žmogus ten be kitų niekaip neišgyventų. Lietuviai labai vieningi buvo. Vyrai, jeigu tik pamato, kad moterys ką sunkiau neša, ar kapoja malkas, tuoj padės, pakalbins.
Vaikams ir senukams visada buvo pirmenybė ir prie maisto, ir prie ugnies pasišildyti. Prisimenu, kad pirmiausia Sibire mums su Onute padėjo Peckuvienė, atitremta su dviem vaikais, ir geraširdis Čepas.
Atsidūrusios tremtyje iš pradžių turėjome kas dvi savaites registruotis, paskui kas mėnesį. Revučyj komendantas buvo vyresnio amžiaus ir turėjo bent kiek žmoniškumo.
Pamatęs mūsų dokumentus, jog mes su Onute esame abi nepilnametės, atitremtos be vyresnių šeimos narių, pasakė, kad Lietuvoj ten turbūt jau visai sužvėrėję, kad vaikus į Sibirą vienus gyventi išsiunčia.
Tremtyje pirmąją vasarą patyriau labai didelę baimę – išėjusios uogauti į taigą mes su Bukauskiene pasiklydome.
Negana to, išėjau tik su suknele, veidas ir kojos buvo neapsaugotos nuo baisiųjų Sibiro muselių, vadinamų „moškėmis“.
Prisirinkusios pilnus medinius kibirėlius mėlynių, jau dairėmės, į kurią pusę pasukti link barakų, ir išgirdome pravažiuojančio traukinio garsą.
Bet aidas mus apgavo, mes nuėjome ne link gyvenvietės, o į priešingą pusę. Ėmė sparčiai temti, buvome pavargusios, jau negalėjome grožėtis nei puikiomis Sibiro laukinėmis gėlėmis, nei džiaugtis pririnktomis uogomis.
Kad būtų lengviau nešti kibirėlius, uogas beveik visas išpylėme. Supratusios, jog naktį beviltiška toliau eiti, įsikūrėme po didžiuliu kedru.
Net nepagalvojome, kad medžiuose dažnai tūnodavo lūšys, ir po medžiu nėra saugu. Užmigome. Ryte prabudau užtinusiu veidu ir kojomis, mane baisiai sukando „moškės“.
Reikėjo ieškoti, kaip išeiti į kokią gyvenvietę. Vėl išgirdome pravažiuojančio traukinio garsą. Šį kartą neapsigavome, kiek paėjusios išgirdome žvengiant arklius. Išsigelbėjome.
Nuklydusios buvome gana toli nuo savo gyvenamos vietos. Grįžusios sužinojome, kad mano sesuo Onutė ir Bukauskienės dukra Severa, nesulaukusios mūsų, su kitais tremtiniais ėjo ieškoti, bet taiga juk didelė…
Grįžusios iš tremties kurį laiką bendravome su Severa Bukauskaite-Pauliene, ji gyveno Šilutėje ir visada susitikusios jausdavomės tarsi būtume giminės.
O nuotykis taigoje galėjo man baigtis labai liūdnai, kadangi „moškių“ sukąstas kojas nuolat kasiausi, jos ėmė pūliuoti, mėlynuoti, prasidėjo kraujo užkrėtimas.
Sesuo Onutė išprašė komendanto, kad leistų mane iš Revučij nuvežti į Sosnovkoje esančią ligoninę. Ligoninėje mane apžiūrėjusi gydytoja Zvereva nusprendė, kad kojas reikėtų iki kelių amputuoti.
Mes abi su Onute puolėme į ašaras, bet buvome išsiųstos laukti į koridorių chirurgės. Toji kažkur užtruko, o mes sėdime koridoriuje ant suolo ir ašarojame.
Lydimas sargybinio pro mus ėjo vokietis belaisvis, karo gydytojas. Jis kalėjo lageryje Dvienacatyj Olf, bet kelias dienas per savaitę lydimą sargybos atveždavo dirbti į ligoninę Sosnovkoje.
Galėjo tas belaisvis gydytojas praeiti pro šalį, nekreipdamas į mus dėmesio, bet jis stabtelėjo. Paklausęs, ko aš verkiu, apžiūrėjo mano kojas.
Nežinau, kaip jam pavyko susitarti su ligoninės valdžia, kad leistų mane operuoti, ir mano kojos būtų išsaugotos.
Ir šiandien tą gydytoją matau kaip gyvą – aukštas, stambus, apie penkiasdešimties metų amžiaus, rusvais plaukais ir barzda, niekas jo ligoninėje vardu ar pavarde nevadino, tik pravarde Krasnaja Barada (Raudona Barzda).
Belaisvius vokiečius ir ukrainiečius Sibire niekino ir kankino labiausiai, labiau ir už lietuvius. Jokių nuskausminamųjų prieš operaciją man nedavė, bet skausmo nejutau, nes kai kurie kojų audiniai jau buvo tiesiog apmirę ir juos sėkmingai gydytojas pašalino.
Perrišimai būdavo labai skausmingi, bet žaizdos gijo neblogai ir po trijų mėnesių visiškai užgijo. Duok, Dieve, tam gydytojui dangaus karalystę.
Be šalčio, maisto trūkumo, ligų, Tėvynės ir artimųjų ilgesio tremtyje buvo dar vienas stiprybės išbandymas – tai kilnojimas iš vietos į vietą, atskyrimas nuo artimųjų.
Po kiek laiko iš Revučij mus su seseria Onute iškėlė už 70 kilometrų į Pakanajevką. Prabėgus dviem mėnesiams vėl mes kraustomės į nežinią – taip visą tremties laiką buvome vežiojamos maždaug šimto kilometrų spinduliu aplink Rešiotus.
Onutę sugrąžino į Revučyj, o mane išvežė į Prochladną. Patekau „į globą“ pas rusę, vardu Prosia (Proskovja), ji dirbo geležinkelio iešmininke.
Paėmė, kad prižiūrėčiau jos mažą vaiką. Žinoma, už auklės darbą man pinigų nemokėjo, visa bėda, kad ir valgyti tuose namuose trūko.
Dažniausias maistas buvo virti kviečiai, kruopų košė buvo retenybė. Šiaip Prosia buvo geros širdies, mane be jokių trukdymų kas tris mėnesius išleisdavo aplankyti seserį Onutę.
Išleido ji mane pas seserį ir prieš 1952 metų Kūčias bei Kalėdas – tai buvo man didžiausia šventė. Prochladnoje susipažinau ir susidraugavau su kitomis tremtinėmis lietuvaitėmis: Maryte Kutkaite, Augaityte, Elenute iš Lentvario, kuri vėliau sukūrė mišrią šeimą ir liko gyventi Sibire.
Mano šeimininkė Prosia prisirišo prie manęs ir prašė komendanto, kad dar metus leistų man pas ją pabūti, tačiau komendantas neleido. Išvežė mane į Beriozovką už keliasdešimties kilometrų, vėl saugojau vaiką kitoje šeimoje.
Po kiek laiko atsirado nauji „globėjai“, turėjau kraustytis pas juos. Gyvenvietė vadinosi Dvienacatyj Olf. Tos šeimos vyras dirbo lageryje prižiūrėtoju, o žmona nedirbo niekur.
Vaikas buvo kaip ir visi maži vaikai, bet abu suaugusieji manęs tiesiog nekentė. Moteris dažnai be jokios priežasties bardavo, net buvo sugalvojusi ypatingą grindų plovimo būdą – nedažytas lentas turėdavau šveisti su plytgaliu.
Kartą grįžęs iš darbo girtas šeimininkas pareiškė, kad jeigu būtų jo valia, tai jis mane, fašistką, nušautų. Ne juokais tada išsigandau.
Pagaliau priartėjo laikas po trijų mėnesių nesimatymo vėl apsilankyti pas seserį. Šeimininkė pareiškė, jog manęs neišleisianti. Nuėjau pas komendantą ir viską papasakojau.
Tai buvo 1953 metai, jau po Stalino mirties. Komendantas mane pas seserį išleido ir daugiau į tą šeimą nesugrąžino. Aplankiusi seserį, aš turėjau vykti į Poimą, kuri buvo už 4 kilometrų nuo Rešiotų.
Poimoje patekau į draugišką šeimą – vyras buvo inžinierius, o žmona gydytoja, vardu Zina. Gydytoja Zina buvo šviesi asmenybė, visada linksma, maloniai su visais bendraujanti.
Širdinga buvo ir jos kaimynė, kuri mane vis pavaišindavo duona su uogiene. Zina gydė lagerio ligoninėje du lietuvius, kol aš gyvenau jos šeimoje.
Vienas sirgo žarnyno vėžiu ir buvo jau gana nusilpęs, kai po Stalino mirties jį amnestavo. Atvažiavo seserys jo parsivežti į Lietuvą ir nepaisydamos jokių slaugymo sunkumų nevaikščiojantį ligonį išsigabeno traukiniu namo.
Kitas ligonis, vardu Stasys, studentas iš Kauno, man vis per Ziną perduodavo linkėjimus. Jis buvo nuteistas, o pasibaigus kalinimui neturėjo teisės apsigyventi Lietuvoje.
Kaip susiklostė tolesnis Stasio likimas nežinau, nes kai išvykau iš Poimos, daugiau apie jį nieko negirdėjau.
Poimoje buvau suvaržyta labiau negu kitose gyvenvietėse, nes, kaip minėjau, ji buvo tik už keturių kilometrų nuo Rešiotų, iš kur ėjo traukinys į Maskvą, ir taip buvo galima pasiekti Lietuvą.
Net į parduotuvę be leidimo negalėjau nueiti. Vis dėlto ir ten susipažinau su panašaus likimo žmonėmis – prisimenu, kad susidraugavome su Česlova Baranauskaite iš Jiezno.
Kartą išėjus pasivaikščioti su gydytojos Zinos sūneliu, buvau užkalbinta ukrainietės Galinos, su kuria labai susidraugavome. Ji buvo atitremta į Sibirą irgi su seseria.
Mes tiek daug su Galina bendraudavome, kad netrukus aš ėmiau kuo puikiausiai kalbėti ukrainietiškai. Gydytoja Zina nedraudė mums susitikinėti, netgi man duodavo pinigų kino bilietui 20 kapeikų. Pažiūrėti naują filmą – buvo smagiausia mūsų su Galina pramoga.
Visų didžiausias džiaugsmas tremtyje buvo susitikimas su artimaisiais, laiškai, siuntiniai. Kaip jau minėjau, mes su seseria Onute turėjome teisę pasimatyti kas tris mėnesius.
Tų susitikimų laukdavome diena iš dienos skaičiuodamos laiką. Su laiškais man buvo sunkiau. Buvau blaškoma po įvairias gyvenvietes, adresai keisdavosi, laiškai dingdavo.
Mažose gyvenvietėse nebuvo pašto skyrių, vokų nusipirkti nebuvo kur. Rašydavau ant išplėšto iš sąsiuvinio lapo, popierių sulankstydavau trikampiu, užklijuodavau ir įmesdavau į pašto dėžutę ar įteikdavau paštininkui, kuris pasirodydavo trečiadieniais ir penktadieniais prie tremtinių barako nustatytu laiku.
Žinoma, tremtinių laiškus saugumiečiai atplėšdavo ir perskaitydavo, bet mes žinojom, jog taip yra, ir nieko ypatingo nerašydavome, kad laiškas pasiektų adresatą.
Lietuvoje gavėjas atsiimdamas laišką turėjo sumokėti vieną rublį, o tai buvo nemaži pinigai. Kai laišką siųsdavo mums į tremtį, tai laišką įdėdavo į voką, ir mums atsiimant laišką mokėti nereikėjo.
Laiškininko mes, tremtiniai, visada laukdavome, nes atvežtų laiškų niekur nepalikdavo saugoti. Jeigu neatsiėmei iš paštininko nurodytu laiku, tai laiškas keliauja atgal į Lietuvą.
Gavus grįžusį atgal iš Sibiro laišką ir susimokėjus tą nelemtą rublį, namiškius užvaldydavo vienintelė mintis – atsitiko kažkas blogo. Todėl mes stengdavomės iš visų jėgų atsiimti iš paštininko laiškus, kai tik atveždavo.
Man laiškus rašė mama, seserys Janina ir Jadvyga, pusseserė Albina Blaškevičiūtė, klasės draugės iš Nemajūnų mokyklos Domicelė Žemaitytė ir Magdalena Petraitytė.
Tiesa, iš pradžių mamai laiškus su seseria rašydavome ne tiesiogiai, o įrašydavome į tetai Magdalenai Blaškevičienei adresuotą laišką keletą sakinių, skirtų mamai.
Nenorėdamos, kad mama ir teta jaudintųsi dėl mūsų, nerašėme apie savo vargus Sibire.
Kai pradėjo mane labai kilnoti iš vienos vietos į kitą, tai susitarėme su Onute, kad man laiškus iš Lietuvos rašys jos adresu.
Ji gyveno didesnėse gyvenvietėse, kur buvo komendantūros, o prie komendantūrų buvo specialūs ryšių padaliniai, kur laiškai buvo saugomi penkias dienas ir per tą laiką reikėdavo atsiimti.
Vietinių gyventojų ir tremtinių laiškai jau Rešiotuose būdavo atskiriami. Tremtiniai juos gaudavo tokiais būdais, kaip jau minėjau, vietiniams skirtos tvarkos nebeprisimenu.
Siuntinius tremtiniai galėjo atsiimti tik Rešiotuose, tai kartais tekdavo važiuoti ir du šimtus kilometrų siuntinio pasiimti.
Kadangi neturėjau paso, tai siuntiniai buvo siunčiami tik seseriai Onutei, nes be paso siuntinio neatsiimsi. Žinoma, sesuo su manimi dalinosi viskuo, ką tik gaudavo, atiduodavo mano dalį, kai tik pas ją apsilankydavau.
Mes buvom labai artimos, nors dažnai mus skirdavo net daugiau kaip šimtas kilometrų. Galėdavome susirašinėti, kadangi buvome seserys.
Šiaip tremtiniams, kurie nebuvo šeimos nariai, susirašinėti tarpusavyje leisdavo tik išimtinais atvejais, gavus komendanto leidimą.
Mes su seseria Onute negalėjome rašyti nei pusseserei Onutei Beinaravičiūtei į Uralą, nei pusseserėms ir pusbroliams Marčiukaičiams į Irkucko sritį prie Mongolijos sienos.
Su broliui Jonu, kuris buvo griežto režimo lageryje, taip pat negalėjome susirašinėti. Kaip minėjau, jis galėjo per metus parašyti tik du laiškus ir gauti du. Rašydavo mamai, retai seserims Janinai ir Jadvygai.
Kartą važiuodama aplankyti Onutės neturėjau leidimo nemokamai važiuoti geležinkeliu, kurį tremtiniams išduodavo komendantas. Įlipo kontrolieriai ir norėjo mane iš traukinio išlaipinti.
Bet mašinistas pasitaikė lietuvis tremtinys ir jis pasakė, jog aš esu jo sesuo. Geležinkelio darbuotojai turėjo teisę vežtis savo šeimos narius nemokamai. Sibire be pagalbos vieni kitiems tremtiniai būtų tiesiog neišgyvenę, tą patyriau ne kartą.
1954 m. pradėjo tremtiniams, ypač nepilnamečiams, leisti grįžti į tėvynę. 1955 metais vietinis Rešiotų pareigūnas mums dar neišduoda dokumentų, tai mes su drauge Genute Samsonaite (ar Samsonavičiūte) nusprendėme vykti be dokumentų.
Į Lietuvą išvykau iš gydytojos Zinos namų. Zina žinojo, kad važiuoju pas mamą, maisto į kelionę įdėjo. Pamokė, kad jeigu tikrins dokumentus, sakyti, jog esate amnestuotos, tik nespėjote iki traukinio išvykimo gauti dokumentų.
Sesuo Onutė jau buvo pilnametė ir nedrįso su mumis važiuoti, kad nebūtų sugrąžinta atgal. Mama atsiuntė pinigų, Onutė parodžiusi savo pasą Rešiotų geležinkelio stoties kasininkei nupirko man bilietą iki Vilniaus.
Maskvoje tą bilietą turėjau kompastiruoti (pažymėti), kad galėčiau keliauti toliau. Bilietą parduodavo tik pateikus pasą, papildomo leidimo įsigyti bilietą nereikėjo.
Sesuo mane palydėjo iki traukinio ir mes atsisveikinome. Pirmas laiškas, kurį ji man parašė į Lietuvą iš tremties, buvo labai graudus.
Rašė, jog su manimi atsisveikinusi prie traukinio pasijuto tokia vieniša, kad atrodė geriau būtų numirti. Bet pamažu jos laiškai šviesėjo, nes atsirado vilčių ir jai sugrįžti į Tėvynę.
(Bus daugiau)
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis
5 dalis
6 dalis
7 dalis
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė
