M. Kundrotas. Šimonytės Vyriausybei lietuviai – antrarūšiai

Ukrainoje vykstant karui, o Lietuvoje – kultūrinėms kovoms dėl doros, šeimos, tautos sampratų atrodo mažareikšmiška ir net kiek amoralu kalbėti apie socioekonomines problemas. Jos tikrai nėra pirmaeilės. Visgi ir socioekonominėje srityje gali kilti moralinių klausimų.

Šių metų kovo 9 d. Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 205, kuriuo Seimui siūlomos Užimtumo įstatymo pataisos (šio įstatymo pataisų projektas XIVP-1399 Seime įregistruotos kovo 13 d. – Alkas.lt). Šiame nutarime ir pataisose numatomos atvykimo išmokos iš užsienio pritrauktiems darbuotojams ir išmokos darbdaviams, pritraukusiems darbuotojus iš užsienio.

Siūloma išmoka darbuotojui iš užsienio – 2993 eurų. Tai sudaro 4,1 minimalios mėnesinės algos. Darbdaviui numatyta išmoka – lygi įdarbinto asmens vidutiniam vieno mėnesio bruto darbo užmokesčiui.

Seimo nario, Tautos ir teisingumo sąjungos pirmininko Petro Gražulio vertinimu tokios įstatymo pataisos kiršina Lietuvos visuomenę, pažeidžia lygių galimybių principą ir diskriminuoja Lietuvos piliečius. Sunku tam prieštarauti. Šiuo metu apie 1/4 Lietuvos piliečių gyvena ties skurdo riba. Beveik tiek pat nuo Nepriklausomybės atkūrimo duonos kąsnio ieškosi užsienyje.

2021 m. duomenimis bedarbystė Lietuvoje viršijo 15 procentų, net 22 procentų bedarbių – su aukštesniuoju arba aukštuoju išsilavinimu. Padėtis tokia drastiška, kad valdžios atstovai ryžosi dirbtinai mažinti oficialius statistinius duomenis.

Siūloma įvesti prievolę bedarbiams patiems mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, taip skatinant juos išsibraukti iš bedarbių registro. Bepigu tiems bedarbiams, kuriuos remia pasiturintys giminaičiai.

Visiems kitiems tokia prievolė reiškia beveik mirties nuosprendį. Jiems belieka emigruoti arba nusižudyti. Pinigų, kurių iš jų reikalaujama, tiesiog nėra.

Ne ką labiau džiugina ir daugelio dirbančiųjų padėtį atspindinti statistika. Šiuo metu skurdo riba dviejų suaugusių žmonių ir dviejų vaikų šeimai – kitaip tariant, šeimai, palaikančiai bent minimalų gimstamumo balansą – praktiškai sutampa su minimalia alga.

O dar socialdemokratų priimtos Darbo kodekso pataisos leidžia gana lengvai atleisti darbuotoją ne dėl jo paties kaltės. Iš tiesų, kam laikyti lietuvį darbuotoją ir mokėti jam orumą bei saugumą užtikrinantį atlyginimą, kai už sienos – milijoninė darbo jėgos pasiūla?

Lyg viso to būtų maža, Lietuvos valstybei siūloma iš biudžeto, tai yra – iš mokesčių mokėtojų kišenių, privalomąja tvarka, remti kitų šalių piliečius – lietuvių sąskaita. Galima ieškoti pateisinimų. Galbūt tokia tvarka numatoma nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, kurių dauguma tikrai nėra svetimo gero ieškantys ekonominiai migrantai. Bet projekte kalbama apie bet kokius užsieniečius. O jų – milijonai.

Masinis užsieniečių pritraukimas, sudarant jam palankias sąlygas, reikštų gausybę kultūrinių ir politinių problemų. Tai rodo Vakarų Europos pavyzdžiai. Visuomenė formuojasi per ilgus šimtmečius, sutarimas dėl bendrų vertybių ir tapatybės reikalauja ilgo ir sunkaus darbo. Svetimo elemento gausėjimas visą šį darbą paleidžia šuniui ant uodegos. Nebelieka sąsajų, kurios gyventojus daro piliečiais.

Jei kalbėsime apie paramą ukrainiečių karo pabėgėliams, tai – dorybės klausimas. Pasak konservatizmo tėvo Edmundo Berko dorybė daug lengviau veši laisvės, nei prievartos dirvoje. Dabartinei šalies vadovybei, kurios vedančioji partija laiko save konservatoriais, būtų pravartu prisiminti savo šaknis. Dar sunkiau prievarta dera su liberalizmo ideologija, kuriai skelbiasi atstovaujančios kitos dvi valdančiosios koalicijos partijos.

Taigi, parama ukrainiečiams turėtų būti skatinama savanoriškais pagrindais ir tik būtiniausios reikmės galėtų būti tenkinamos iš privalomai renkamų piliečių mokesčių.

Vienaip ar kitaip, visų pirma reiktų atskirti bėgančius nuo mirties siaubo ir ieškančius žalesnių ganyklų. Šis skirtumas Vyriausybės projekte niekaip nėra atspindimas. Be to, šio projekto formuluotės realiai kalba apie paramą kitiems saviškių sąskaita.,

Lietuvos valstybės egzistavimas taps beprasmis, jeigu ji liausis visų pirma buvusi lietuvių, savo valstybės kūrėjų namai ir jaukus prieglobstis. O diskriminuodami lietuvius kitų žmonių naudai niekais paverstume ir nuolatos garsiai deklaruojamą demokratiją su visomis žmogaus teisėmis.

Lieka viltis, kad ši Vyriausybė ir ši Seimo sudėtis – trumpalaikė. Artimiausiuose Seimo rinkimuose gausesnis, nei prieš tai, piliečių dalyvavimas dar gali sugrąžinti Lietuvą jos tėvynainiams ir piliečiams.

Rinkdamiesi prisiminkime visus svarbius politikos aspektus, nuo moralės ir kultūros iki ekonomikos. Tarp jų – ir šį projektą.

Autorius yra politologas