Iki Velykų likus mažiau apie savaitei, daugelis jau pradeda galvoti, kokie patiekalai šiemet keliaus ant šventinio stalo. Velykų stalas nuo seno būtinai turėdavo būti apkrautas daugybe valgių, kurie lėmė ateinančius turtingus ir sočius metus, sako Vilniaus etninės kultūros centro atstovė Marija Liugienė.
Tai atsispindi ir pirkėjų krepšeliuose, kurie pradeda keistis likus kelioms savaitėms iki gražiausios pavasario šventės.
„Artėjant Velykoms, pirkinių krepšelyje dominuoja šviežia žuvis, majonezas, krienai, mėsa ir paukštiena, daržovės, įvairūs saldumynai. Taip pat perkamos namų dekoravimo priemonės“, – tendencijas nusako Ernesta Dapkienė, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė.
Ji taip pat primena, kad šiemet pirmąją Velykų dieną, sekmadienį, „Maximos“ parduotuvės nedirbs, todėl apsipirkimus reiktų suplanuoti ir nepalikti paskutinėms dienoms.
Pernai prekybos tinklo atlikta apklausa atskleidė, kad didžioji dalis apklaustų pirkėjų ketino maistą pirkti ir Velykų stalui gaminti viską patys.
Tokį pasirinkimą parpdė ir pardavimų statistika – prieš šventes didėjo cukraus, miltų pardavimai, o mielių paklausa išaugo net 40 proc. Tiesa, trečdalis pirkėjų nurodė, kad ant šventinio velykinio stalo dės ir pačių pagamintus, ir parduotuvėje įsigytus jau paruoštus patiekalus: nuo salotų ir mišrainių iki žuvies bei įvairių mėsos kepsnių.
Pavyzdžiui, pernai prieš pat Velykas daugiau nei du kartus išaugo baltos mišrainės, be kurios tikriausiai jau seniai neįsivaizduojamos šventės, pardavimai. Pirkėjai taip pat dažniau rinkosi lietuviškąjį delikatesą – šaltieną, kuri, anot mūsų krašto tradicijomis besidominčios M. Liugienės, yra vienas iš senųjų tradicinių patiekalų.
„O Velykų karaliene tapo kepta įdaryta višta. Paukštienai kasmet karaliaujant ant šventinių stalo, šiemet specialiai šventėms sukurtame asortimente bus tiek kepta višta, tiek kepta antis“, – atskleidžia prekybos tinklo atstovė.
Velykos – su daug mėsos
M. Liugienė pabrėžia, kad tradiciškai per Velykas, po pasninkiškosios gavėnios, Lietuvoje valgyta daug mėsos. Šalia mėsos patiekalų dedami margučiai, įvairiausi kvietiniai pyragai, miežiniai ragaišiai. Velykų stalo tradicijos priklausė ir nuo regionų.
„Visoje Lietuvoje paplitę patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena, virtos dešros. Kiaulė reiškė sotumą, vaisingumą, o jos gebėjimas knisti – lengvą žemės arimą. Žemaičiai išlaikė tradiciją Velykoms gaminti riebų šiupinį su dubenyje kyšančia kiaulės uodega. Dzūkijoje visai neseniai išnyko paprotys Velykoms šusti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės knysle.
Suvalkiečiai iki XX a. vidurio išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą, vėliau imta gaminti kiaulės galvos sūrį. Aukštaičiai, papjovę kiaulę, Velykų kepsniui atidėdavo pirmarūšę mėsą, dažniausiai užpakalinį kumpį. Kad mėsa būtų minkštesnė, ją visą parą išlaikydavo išrūgose, arba, prieš stumiant į krosnį, kumpį aplipdydavo rugine tešla“, – pasakoja M. Liugienė.
Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje trečią Velykų dieną būdavo kepama paukštiena, dažniausiai – žąsis arba troškinta višta, prieš tai pašventinta bažnyčioje. Tuo metu žuvis, anot M. Liugienės, lietuvių tradicijoje neišskiriama kaip specialus Velykų valgis. Gyvenantys prie žuvingų ežerų ar upių farširuodavo lydeką.
O štai ant Žemaitijos žydų šventinio stalo, kaip nurodo nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas iš Klaipėdos, „… būtinai turėdavo būti košerinė farširuota žuvis t. y. ta, kuri turi žvynus ir pelekus, nes tik tokia žuvis yra švari. Būtinai turėjo būti gaminami ir karpių žuvies kukuliai, pirmą dieną patiekiami karšti kvapniame žuvies sultinyje. Kitomis dienomis – šalti, stingdyti žuvies drebučiuose. Žemaitijos žydai iš žemaičių virtuvės buvo perėmę žuvies su krienais valgymą, tad ant stalo prie farširuotos lydekos arba karpio būtinai dėdavo burokėlių sultimis dažytų krienų“.
Pasak Vilniaus etninės kultūros centro atstovės, Velykų padažų prie minėtų patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: ką tik iškasti, aštrūs baltieji, raudonieji, dažyti burokėlių sunka, su grietine ar su trintomis spanguolėmis. Be krienų Velykos neįsivaizduojamos ir šiais laikais – jų ruošiantis Velykoms nuperkama apie šešis kartus daugiau, rodo prekybos tinklo „Maxima“ statistika, o ir įdarytas karpis yra populiarių pirkinių sąraše.
Boba – apeiginis pyragas
Net ir neturtingiausi stengdavosi Velykoms iškepti kvietinių miltų pyragą arba miežinį ragaišį. Pyragas asocijavosi ne tik su geros, t.y. baltos, duonos gausa, bet su namų pilnatve, geru kviečių derliumi.
Ragaišiui imami viso grūdo miežiniai miltai, o tešla būtinai rauginama su duonos raugu, tad ragaišis yra daug tamsesnis už pyragą, bet ženkliai naudingesnis pavasarį, kai trūksta vitaminų ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, jį kepdavo ploną, pailgą ir būtinai su abiem smailais galais – ragais.
„Na, o velykinis pyragas būtinai turi būti putlus didžiosios skardos dydžio, kaip senovėje sakydavo – per pusę stalo, nes jo turėdavo pakakti visoms 4 švenčių dienoms ir dar lauktuvėms nunešti. Dar kepdavo vadinamąją Velykų bobą, kurią šeimininkės stengėsi iškepti kuo skanesnę.
Tai jai nepagailėdavo ir 15 kiaušinių. Kepdavo puode arba molinėj puodynėj, kad būtų kuo aukštesnė. Baltymo glajumi išpuošdavo kuo gražiausiai, viršuje išliedavo kaip ir leliją, o ant „lelijos“ tarp žalumynų padėdavo margutį. Apeiginis Velykų pyragas – boba gali būti tam tikras pavasario švenčių archajiškasis reliktas – auka protėviams, juos globojančioms dievybėms, mitinėms būtybėms“, – sako M. Liugienė.
Kiaušinių ritualai
Lietuvių didžiosiose kalendorinėse šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti, ir per Velykas tai yra pirmoji diena. Prieš Velykas visus valgius, kiaušinių dažymą, stalo puošimą, net sūpynių darymą turėdavo atlikti visa šeima, o dar geriau visa giminė.
„Margučių marginimas – irgi didžiausia apeiga. Atėjusi iš seniausių laikų – juk archeologai dar Romos apylinkėse yra iškasę akmeninių Senovės Romos išraižytų kiaušinių. Iki šių laikų išlikęs gražus paprotys Velykų pusryčius pradėti nuo pašventinto gražiausio margučio, jį pasidalinant į tiek dalių, kiek yra šeimos narių, ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti.
Buvo tikima, jog tai garantuoja šeimos vienybę, susitelkimą, bendrystę, taip šeima tarsi suvienijama, pakviečiama bendrystei, kaip ir kalėdaitį visiems laužant per Kūčias. Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis, jis ir gyvens ilgiau. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų“, – šypsodamasi sako M. Liugienė.
Lietuvoje kiaušiniai buvo marginami ir Jurginėms, Sėkminėms, bet patys puošniausi ir svarbiausi – velykiniai. Dėl savo stebuklinių galių Velykų kiaušinis plačiai naudojamas velykiniame apeigyne. Tikėta, jog net jų lukštai turi magiškų galių, todėl jie nebūdavo išmetami, bet kruopščiai surenkami ir sudeginami krosnyje – dėl to naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis. Pagal tai, kaip margučiai lupasi, spręsdavo apie linų derlių: jei gerai – tais metais linai gerai užderės.
„Labiausiai brangintas dovanotas kiaušinis, todėl Lietuvoje iki šių dienų išlikęs paprotys antrąją Velykų dieną vaikams vaikščioti pas kaimynus pasirinkti kiaušinių. Kiaušiniautojai laukiami, nes tikėta, kad kuo daugiau vaikų aplankys namus, tuo namai bus laimingesni, vištos bus dėslesnės, – pasakoja Vilniaus etninės kultūros centro atstovė M. Liugienė ir priduria: Yra išlikęs ir kitas gražus tikėjimas: jeigu jūs pasiklysite, nesvarbu kur – ar miške, ar Europos didmiestyje, ar ir šiaip gyvenime ir nežinosite, kurį kelią jums pasirinkti, prisiminkite žmogų, su kuriuo daužėte pirmą margutį per Velykas.
Ir iškart viskas pasidarys aišku ir visi būsimi veiksmai bus teisingi. Žinoma, tai ir psichologiškai paaiškinama: kai prisimeni saulėtą Velykų rytą, kuomet net saulė tekėdama danguje „šoka“, kai tu sėdi už šventinio stalo su pačiais brangiausiais, – ateina ramybė ir tuomet randi išėjimą iš kebliausių situacijų.
