Kovo 31 d. Kultūros ministerija pateikė šiaudinių sodų tradicijos Lietuvoje nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui.
„Lietuva, pateikdama šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO, įsipareigojo ir ateityje saugoti, skatinti bei plėtoti šią tradiciją. Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau yra įrašytos trys Lietuvos teiktos vertybės: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos. Siekiame, kad ketvirtąja taptų šiaudinių sodų tradicija“, – sako kultūros viceministras Albinas Vilčinskas.
Paraišką parengė Kultūros ministro Simono Kairio pavedimu Lietuvos nacionaliniame kultūros centre suburta darbo grupė, kurioje dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“ nariai. Kaip sudėtinė paraiškos dalis sukurtas paprotį pristatantis 10-ies minučių trukmės filmas (rež. Donatas Simaitis).
Paraišką vertins tarptautinė UNESCO ekspertų komisija. Pirmojo preliminaraus paraiškos įvertinimo ir pastabų tikimasi sulaukti iki 2023 m. birželio, apibendrintų komisijos rekomendacijų Tarpvyriausybiniam nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komitetui – iki 2023 m. lapkričio, galutinio Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto sprendimo – 2023 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais.
Atrenkant vertybes į UNESCO Reprezentatyvųjį sąrašą taikomi 5 kriterijai: atitiktis UNESCO nematerialaus kultūros paveldo bei globalios ir integralios kultūros įvairovės ir žmogaus kūrybingumo sampratai; ilgalaikių išsaugojimo priemonių planų pagrįstumas; tradicijos saugotojų ir puoselėtojų įtrauktis į paraiškos rengimą bei jų laisvas ir išankstinis sutikimas teikti paraišką; įrašymas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tradicija plačiai puoselėjama ir perduodama šeimose, kultūros centruose, ugdymo įstaigose, susibūrusiose meistrų ir mėgėjų bendruomenėse. Išskirtinės kelių kartų rišėjų šeimos gyvena Jonavoje, Vilniaus krašte, Šakių ir Lazdijų rajonuose, tačiau tradicija visai Lietuvai svarbi kultūrinio paveldo dalis, atspindinti ryšį su papročiais, pasaulėžiūra, dvasingumu, tvarumu bei estetinėmis vertybėmis.
Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik puošybinę, bet ir apeiginę reikšmę.
Sodai buvo įvairių pavidalų, tačiau labiausiai paplitę – dviejų bendro pagrindo piramidžių pavidalo sodai, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį.
Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos. Ir šiandien užsakomi vestuviniai sodai, kabinami jie ir virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat neretai naudojami kaip namų puošmena.
Sodų rišimo paprotys vis labiau plinta, daugelis šiuos tradicinę pasaulėžiūrą perteikiančius kūrinius suvokia kaip reikšmingą kultūrinės tapatybės ženklą.
