R. Karbauskis. Siūlau prieš agresorių panaudoti – žemės ūkį

Siūlau panaudoti prieš agresorių Lietuvos ir Europos Sąjungos politikų dar neatrastą ginklą – žemės ūkį.

Tikriausiai mažai kas žino, kad Rusija yra didžiausia grūdų eksportuotoja pasaulyje. Be naftos ir dujų, būtent grūdų eksportas duoda Rusijai didžiules pajamas.

Rusijos užpulta Ukraina irgi yra viena iš didžiausių pasaulyje grūdų eksportuotojų. Akivaizdu, kad Rusijos karas Ukrainoje daro milžinišką poveikį pasaulio grūdų rinkoms, nes karas riboja Ukrainos žemdirbių galimybės pasėti, nuimti derlių ir jį eksportuoti.

Taip pat sumenko ir Rusijos galimybės vykdyti grūdų eksportą dėl jai taikomų sankcijų.

Šiais metais pasaulinė grūdų rinka neišvengiamai pajaus grūdų trūkumą, net jei karas Ukrainoje pasibaigtų. Stebint Rusijos veiksmus, tampa panašu, kad Rusija keičia taikinius ir vienas iš pagrindinių tampa Ukrainos žemės ūkis. Putinas siekia sunaikinti visas galimybes Ukrainai atsistoti ant kojų ir pasirūpinti būsimu derliumi, o tuo pačiu pajamomis, kurias Ukraina gautų iš eksporto.

Žinios apie užminuotus laukus ir kitokia informacija tai patvirtina. Guodžia tik tas faktas, kad žemės ūkis nėra tik kažkokie pastatai, kuriuos lengva subombarduoti. Karas pasibaigs, Ukrainos žemdirbiai grįš į savo laukus. Tai, ką Ukrainos žemdirbiai praras šiais metais, atstatys sekančiais.

Kitokia situacija Rusijoje, ten žemdirbiams niekas netrukdo. Akivaizdu, jog Rusijos derlių lems tik oro sąlygos, o kur išauginti grūdai bus parduodami, priklausys nuo sankcijų ir Rusijos vidaus politikos. Galima daryti prielaidą, jog net sankcijomis neribojant rusiškų grūdų eksporto, jis bus dalinai ribojamas pačios Rusijos valdžios, bandant sukurti grūdų perteklių Rusijos rinkoje ir taip sumažinti grūdų kainas vietiniams duonos bei degtinės gamintojams.

Tokiu būdu Putino valdžia rusams šalies viduje mėgins mažinti sankcijų poveikio įspūdį. Taigi, vertinant visas minėtas aplinkybes Ukrainoje ir Rusijoje, galima daryti prielaidą, jog šiais metais bus faktinis grūdų trūkumas pasaulinėje rinkoje ir grūdų kainos gali išsilaikyti labai aukštos.

Kokia turi būti Lietuvos ir kitų demokratinio pasaulio šalių žemės politika šiais metais? Pirmas ir akivaizdus tikslas – maksimaliai didinti grūdinių kultūrų pasėlius, kur tai dar įmanoma. Visomis priemonėmis padėti žemdirbiams ir siekti maksimalaus derlingumo.

Tai jau ne tiek žemdirbių veiklos pelningumo klausimas, o siekis išvengti bado valstybėse, kurios apsirūpindavo grūdais iš Ukrainos ir Rusijos. Taip pat lieka viltis, jog gamta bus gailestinga ir visuose pasaulio grūdų regionuose bus išvengta sausrų.

Be to, šiais metais didesnis grūdų derlius gali apsaugoti Europą nuo dar vieno pabėgėlių srauto, tik jau ne nuo karo Ukrainoje, o nuo bado. Pavyzdžiui, Afrikos valstybės, kurios maitinasi importuojamais grūdais ir jei jų pritrūks, jas ištiks didžiulė bėda.

Kalbant apie ilgalaikį periodą, akivaizdu, jog Ukraina atstatys savo dalį grūdų eksporte, tačiau išliks klausimas, ar demokratinis pasaulis norės, kad Rusija savo karo pramonę finansuotų dešimtimis milijardų eurų iš grūdų eksporto.

Darau prielaidą, jog niekas nenorės stiprinti agresoriaus, todėl pasaulio grūdų rinkoje reikės kompensuoti iki šešiasdešimt milijonų tonų grūdų, kurie į ją patekdavo iš Rusijos. Tai labai nelengva užduotis, bet įveikiama, pirmiausia tos pačios Ukrainos pagalba, kuriai pasaulis padės atkurti ekonomiką ir žemės ūkį po karo.

Lietuva yra labai svarbi pasaulinės grūdų rinkos dalyvė. Nors esame maža šalis, bet grūdų eksportuojame iki penkių procentų viso Europos Sąjungos grūdų eksporto. Vertinant tai, jog Lietuvoje žemės ūkio politika buvo nukreipta į ribojimus, o ne į žemės ūkio vystymą, turiu konstatuoti, jog Lietuvos potencialas toli gražu nėra išnaudotas.

Lietuvoje dar daug nedirbamų žemės ūkio paskirties žemių, nustekenta gyvulininkystė, dėl to gaunama labai mažai organinių trąšų, daugeliui ūkininkų tiksliosios žemdirbystės technologijos tėra nepasiekiama svajonė…

Norėdami Lietuvoje grūdinių kultūrų auginimą pakelti iki dešimties milijonų tonų per metus, bei išlaikyti esamą ar didinti pieno, mėsos gamybos lygį, turime investuoti į žemės ūkį. Politikai turėtų nustoti šnekėti apie menamą stambių ūkių grėsmę smulkiems, o sudaryti sąlygas investuoti visiems, kurie nori dalyvauti ne tik pasaulinėje grūdų, pieno ir mėsos rinkoje, bet ir vietinėje.

Reikia finansiškai padėti ir tiems, kurie imasi natūrinio ūkio. Tokie ūkiai nepadės išmaitinti Lietuvos, jau nešnekant apie dalyvavimą pasaulinėse žemės ūkio produktų rinkose, bet jie turi išlikti žemės ūkio dalimi.

Ir politikai neturi priešinti visų tarpusavyje, nes tiek vieni, tiek kiti yra Lietuvos piliečiai, savo sunkiu darbu užtikrinantys pragyvenimą savo šeimoms. Be to, žemės ūkis jau daug metų yra Lietuvos ekonomikos stabilumo garantas ir jis gali dar labiau prisidėti prie šalies gyventojų gerovės didinimo.

Gyvenimas parodė, jog prasidėjus karui, energetiniai resursai ir maistas tampa galingais ginklais. Džiaugiuosi, kad valdžia jau susigaudė, jog Lietuvos energetinė nepriklausomybė yra būtinybė ir Seimui bus pateiktas atitinkamas įstatymo projektas.

Belieka tikėtis, kad žemės ūkis irgi bus suprantamas, kaip Lietuvos ir visos Europos Sąjungos nacionalinio saugumo garantas.

Tam reikia naujai pažvelgti į žemės ūkio politikos tikslus ir priemones. Turime savo darbais prisidėti siekiant, kad Rusija liktų už pasaulio maisto produktų rinkos ribų.