Smalsu pasižvalgyti, kokių knygų esama kitų žmonių namuose, – atpažįstame jų interesus, pomėgius, laisvalaikio užsiėmimus, netgi vertybines nuostatas ar socialinį statusą.
Mano sesers Aldonos knygų lentynose – daug leidinių tautodailės temomis. Tai ne atsitiktinumas: Lietuvos edukologijos universitete ji mokė studentus audimo ir kitų liaudies meno darbų, rengė mokomuosius leidinius.
Vienas jų – Aldonos Vaitkevičiūtės „Tradicinės lietuvių juostos: audimo ištakos, funkcijos, įvairovė“ (leidykla „Žuvėdra“, Vilnius, 2012).
Gal ir nebūčiau užsiminusi apie šią knygą, bet kaip tik greta jos pamačiau kitą, kurios pavadinimas iškart atkreipė dėmesį, – tai buvo Ingos Nėnienės „Didžiosios skaros Lietuvoje: kaimo ir miesto kultūrų sąveika“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2006).
Atsiverčiau. Knygos puslapiai pasakojo didžiųjų skarų istorijas, atvėrė jų švenčių ir kasdienybės paslaptis. Bet, ko gero, dar svarbiau buvo kitkas – pasijutau taip, lyg viena kita biografijos akimirka pati būčiau atsidūrusi šių aprašymų kontekste.
Štai knygos autorės pastebėjimas (194 p.): „Moderniame interjere išsaugota iki šių dienų ir branginama skara padedama matomesnėje vietoje, pavyzdžiui, ant kėdės.“
Tarsi žvilgtelėta ir į mūsų kambarį, kur dvi viršinės skaros, ant kėdės užmestos, primena tai, kas likę atminty ir lyg gijos įsipynę į dabarties dienas…
Kiek save prisimenu, tiek prisimenu ir šias languotas skaras, mūsų kraštuose (Seirijuose, Lazdijuose) vadintas vienu žodžiu – viršinės.
Matau jų spalvas, dryžius, kutus, kuriuos vaikystėje mes pindavome į kaseles. Tada nerūpėjo, kas ir kur jas audė ar pirko, kada jos atsirado mūsų namuose, – jos tiesiog buvo ir prireikus apgobdavo, apklodavo, pridengdavo… O viena akimirka visam gyvenimui įstrigo atminty…
Buvo šalta 1955–1956 mokslo metų žiema. Mama, išleisdama mane, dar septynerių neturėjusią pirmaklasę, į mokyklą, apgobė galvą trikampiu perlenkta rusvąja skara, kampus sukryžiavo ant krūtinės, perkišo po pažastimis ir užrišo ant nugaros.
Nebeprisimenu, kaip man pavyko iš tos skaros išsivynioti prieš pamokas, bet, joms pasibaigus, rūbinėje ilgų ilgiausiai kapsčiausi, likau paskutinė, nes niekaip negalėjau ant nugaros užsirišti mazgo.
Nežinau, ką būčiau dariusi, jeigu nebūtų priėjusi keleriais metais vyresnė mokinė ir pagelbėjusi man apsimuturiuoti, užrišti tą nelemtąjį mazgą…
Rodos, smulkmena, bet tos akimirkos negaliu užmiršti, – jis liko kaip šviesi patirto gerumo akimirka… Vėliau sužinojau, kad ta paslaugi mergaitė, – tai Elena Metelionytė.
Nuo tol stebėjau savo „gelbėtoją“. Mačiau ją dainuojančią, sportuojančią, visada tvarkingą, gerai nusiteikusią. Baigusi Seirijų vidurinę (dabar – Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija), Vilniaus universitete studijavo prancūzų kalbą, mokytojavo (atrodo, Dauguose).
Vis tikėjausi, kad kada nors susitiksime, pasikalbėsime, kad aš jai padėkosiu. Įdomu, ar ji būtų prisiminusi tą mokyklinių metų akimirką? Deja, Elena mirė labai jauna. Neabejoju, kad gerumo ženklų ji paliko ne tik mano kely…
Štai į kokius tolius nuskraidino senoji skara… O viršinės ir vėliau nesyk pravertė, tarsi gyveno drauge su mumis: apsisiausdavau skaitydama, ruošdamasi pamokoms, taisydama mokinių sąsiuvinius; į jas įsukdavome savo mažylius, kad nuo žvarbos ir vėjo apsaugotų; įtiesdavom į anūko vežimėlį, kad iš apačios nesismelktų šaltis, arba viršuje užklodavom, kad kuo šilčiau jaustųsi; duktė studijų metais piešė jų raštus…
Atrodo, kad tos skaros nuolat buvo kur nors šalia, matomos, ir žiūrėk – imdavo ir prireikdavo. Kartą, minint Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos sukaktį, viena tiko mokinių kuriamam filmui ir išliko filmo kadre…
Nežinau, kur dar kada nors pritiks senosios viršinės, kiek dar jos ištvers (blunka spalvos, dyla siūlai, kėsinasi kandys), bet nesinori su jomis skirtis.
Kartą pasigyriau savo 95-erių metų Mamai, kad jas dar turiu, kad nepradanginau. Per daug lyg ir nenustebo, tik patarė, kaip apsaugoti, kad kandys nesuėstų, nes jos vilnonės.
Dar pasakė, kad „jos smetoniškos, pirktos turguje (ar tai Lazdijuose, ar Kaune), kad anais laikais jų labai reikėjo: kūdikiams suvystyti, patiems apsisupti, žiemą rogėse važiuojant…“ Tarsi patvirtino, papildė tai, ką buvau perskaičiusi Ingos Nėnienės knygoje.
…Knygų lentynoje rikiuojasi dar daug tautodailei skirtų knygų. Neabejoju, kad ten vėl aptiksiu tokių dalykų, kurie skatins atidžiau pažvelgti į savą aplinką, įvertinti savo atminties archyvus…
Nepaprastai šiltas ir reikalingas Irenos Raščiuvienės straipsnis ,,Skaros, saugančios prisiminimus…” Rašoma, atrodo, apie tai, kas čia pat, labai arti ir labai nutolę, gal net jau nebėra, slepiasi kažkur pasąmonėje… Jautru. Perskaičiau kelis kartus, vis kitaip šviečiančius sakinius, tarsi skaros būtų mano… Pabuvau su jau išėjusiais tėveliais, senoliais. Susipynė mintyse vaizdai ,,dabar” ir ,,seniai”. Ak, kaip gerai, kad yra rašančių apie tai. Prisiminiau ir mokyklą.
Dėkinga, Danutė Puchovičienė
Užmačius žinomos autorės straipsnį, perskaičiau su didžiausiu smalsumu, dargi – ne vieną kartą. Mat, visada labai žavi I. Raščiuvienės tekstų stilistika- kažkaip lengvai, išjaustai ir įtikinamai viskas pateikiama su minties giluma ir prasme. Autorės ypatingo literatūrinio “gurmaniškumo” apsčiai aptikau ir šiame jaukiai sukonstruotam pasakojime: stiprus praeities šleifas, atrandantis vietą ir nūdienoje. Skara kaip simbolis, kuriuo išprovakuojamos vaikystės jausenos, branginamos iki dabar ir paveikios kiekvienam. Autorė pasidalija patirtimi, kai vadovaudama kultūrinei veiklai Vytauto Didžiojo Gimnazijoje, su jaunuomene įgyvendino daug prasmingų, nepamirštamų, sakyčiau, net grandiozinių projektų, kuriuose vietos atranda praeities reliktai, lygiai taip, kaip šio straipsnio “skara”, kuria simboliškai apjuosiama praeitis su šiuolaikiniu moderniu pasauliu..
Dėkodama autorei už straipsnį, alsuojantį šiluma ir natūralumu, palinkėsiu įkvėpimo ir kuo daugiau tokių-prasme persmelktų- tekstų.
Kaip gražiai parašyta. Ačiū!