Liepos 12–16 dienomis Užvenčio dvaro malūno sodyboje (Kelmės r.) vyko kasmetė kalvystės, akvarelės ir keramikos kūrybinė stovykla ir meno šventė „Užventis’MENE XII” (vadovai Mildos ir Alvydas Knyzeliai).
Kalvystės kūrybinių dirbtuvių paprotys Užventyje užgimė prieš dvylika metų Vytauto Jaručio (1936–1917) Lietuvos kalvių kalvio (1986 m.) kilusio iš šio krašto sumanymas.
Šiose meninės kalvystės ir kalviškos kryždirbystės kūrybinėse stovyklose puoselėjama vienas reikšmingausių mūsų tautodailės papročių, UNESCO pripažinta pasaulinės reikšmės nematerialios kultūros paveldo reiškiniu.
Šiemet, kaip ir pastaraisiais metais, kalvystės veiklas koordinavo ir dekoratyvinės kūrinio koncepciją sumanė Lietuvos kalvių kalvis (2013 m.) mažeikiškis Virglilijus Mikuckis.
Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo 15 įvairių kartų kalvių iš visos Lietuvos – A. Degė (Šiauliai), R. Grekavičius (Kaunas), R. Gudaitis (Šiauliai), A. Janulis (Pabaiskas, Ukmergės r.), Albinas Jukumas (Klaipėda), J. Kavaliauskas (Druskininkai), S. Kronis (Panevėžys), V. Mikuckis (Mažeikiai), T. Pacaitis (Radvilonys, Lazdijų r.), Č. Pečetauskas (Viekšniai), E. Pokvytis (Plungė), E. Sinkevičius (Mažeikiai), A. Sodaitis (Šiauliai), S. Špukas (Radviliškis), D. Vilius (Vilkyčiai).
Užvenčio meno renginyje kasmet nukalami, išeksponuojami, įrengiami kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės pasižymi formų ir stilistinių priemonių įvairove.
Tai savita amato, meno bei tikėjimo bendrystė, apjungianti kalvystę, architektūrą, skulptūrą, o taip pat muziejininkystę.
Kai kurie Užvenčio meno stovyklų kalvystės kūriniai pasižymi ir grupine kūryba – kai pagal vieningą sumanymą į vieną kūrinį apjungiami skirting, individualūs visų kalvių, medžio drožėjų sukurti meniniai bruožai.
Šiemet kalviai nukalė 12 kryžių-saulučių su mėnuliukais (kai kurios jų – kolektyvinės kūrybos vaisius).
Nors iš pirmo žvilgsnio visų kryžių dvasia spinduliuoja giliu papročiu, tačiau įdėmiau pažvelgę, galime atrasti, jog vienų kryžių bruožai itin artimi būdingiems metalo kryždirbystės plastinės klabos principams (Kavaliauskas, Kronis, Pečetauskas, Pacaitis), o kituose – daugiau naujovių, laisvesnių interpretacijų aliuzijų į vaistažolių, pasaginių mėnulių, daugialypių kryžių siluetų, kryžmiškų žvaigždžių formas (Janulis, Degė/Gudaitis/Sodaitis Mikuckis, Špūkas, Grekavičius, Vilius, Sinkevičius, Pokvytis).
Vieni jų itin artimai seka senąjį paprotį, kiti kiek laisviau ją supranta. Šis specialiai sukurtas kalvystės kūrinių rinkinys, išeksponuotas Užvenčio dvaro malūno kieme, vėliau persikels į Užvenčio kraštotyros muziejaus erdvę, taip pagerbiant kalvio V. Jaručio atminimą ir siekiant garsinti kalviškos kryždirbystės paprotį bei plėtoti pamokas apie jį šiame muziejuje.
Kalvystės stovyklos rengėjai sumanė atkreipti visuomenės dėmesį į primiršto Užvenčio dvaro gyvenamojo pastato istoriją ir likimą. Šiame mediniame dvaro pastate, kurį buvo išsinuomavę jos tėvai, 1887–1898 m. gyveno rašytoja Šatrijos Ragana (1877-1930), o vėliau jį nusipirkęs 1912–1942 m. čia pažangiai ūkininkavo Nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius (1870–1942).
Lietuvos kalviai kūrybinių dirbtuvių metu drauge įgyvendino V. Mikuckio sumanymą – meninės kalvystės kalba priminti apie Užvenčio medinio dvaro prieigose tarpukariu stovėjusią dekoratyvią koloną su augalu vazone.
Kalviai sukūrė metalinį vazoną su įvairiomis vaistažolėmis – „Kompoziciją su kalviškom vaistažolėm prie Užvenčio dvaro”, kurį pritvirtino ant medinės kolonos, kurią išdrožė tautodailininkas A. Šimkus (Kurtuvėnai).
Kalvių kūrinyje viename vazone apjungiamos skirtingų autorių sukurtos įvairių rūšių, formų ir dydžių kalviškai atliktos vaistažolės: liepžiedis, pakalnutė, gaurometis, ginkmedis, rugegėlė, ramunė ir kt.
Šis vaistažolių vazono vaizdinys sietinas su žolynų ir dvaro gėlių vazono motyvu, būdingu ir liaudies kraitinių skrynių bei kitų baldų puošimo tapybai.
Be to, dekoratyviomis kalviškomis gėlelėmis seniau būdavo retkarčiais praturtinami ir kryžiai ant bažnyčių stogų. Drauge šis vaistažolių temos kūrinys, kaip ir pernai, simboliškai liudija opius visuomenės sveikatos ir išgyvenimo iššūkius virusų pandemijos ir karantinų salygomis.
Šis kalvystės pleneras – viena reikšmingiausių tradicininė kasmetė šventos kalviškos ir kryždirbystės ir meninės kalvystės kūrybinė stovykla mūsų šalyje.
Uždarymo šventės proga buvo išeksponuota visuomenei ir dailininkų grupės (J. Abele (Latvija), V. Barakauskas, G. Kaltanienė, V. Medelinskienė, L. Narušienė, B. Prapuolenis, G. Sutkienė, V. Sutkus) sukurtų akvarelių paroda, kurioje interpretuojama Užvenčio dvaro malūno aplinką ir gamtą.
Šventę vainikavo itin įspūdinga savaitę kurtų šamoto keramikos išdegimo ir atidengimo procedūra.
Šioje išskirtinėje technologijoje, išrastoje latvių keramikų Aleksandro Djačenko (1949–2021) ir jo žmonos Mārītes, į molį dėl tvirtumo dedamos kriauklių, anksčiau degtos keramikos, žvirgždo, trintų uolienų dalelių priemaišos, o dirbiniai išdegami 1080 laipsnių karščio liepsnose, autorių sukonstruotose iš ypatingo pluošto lengvai sustamose lauko degimo krosnyse).
Parko žibintų keramikos skuptūras, susijusias su vaistažolių tema, kūrė I. Emse-Grīnberga (Latvija) – „Maitake” (japoniškai – šokantis grybas) bei I. Šliuželienė ir V. Šliuželis – „Kupolė”.
Skulptūrinės keramikos žibintų degimo metu vėlų vakarą vakarą prožektorių ir krosnių apšviesti šokio teatro „Aura” atikėjai parodė vaidinimą „Norėčiau būti paparčio žiedu”, skirtą šokti gamtos aplinkoje, ant žolės.
Į kūrybinės stovyklos uždarymą itin gausiai susirinko vietos gyventojai ir svečiai iš visos Lietuvos.
Pagrindiniai renginio rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Kelmės rajono savivaldybė.
