Tautodailininkę džiugina kūrybiniai atradimai

Žinoma tautodailininkė ir kraštotyrininkė iš Rokiškio, buvusi mokytoja lituanistė Vanda Narbutaitė-Leščiova stebina ir žavi savo kūrybingumu. Jos butas ir sodyba – tikra tautodailės galerija, pilna nėrinių, mezginių, įdomiausių darbų iš šiaudų, medžio, molio, kriauklių. Moteris per karantiną nenuobodžiauja – neskubėdama, pasimėgaudama kuria įvairiausius rankdarbius. Tautodailininkė garsėja kaip rištinių staltiesių kūrėja, tačiau moka ir kitokių tradicinių bei netradicinių amatų. Jai vis rūpi išbandyti, išmokti ką nors naujo. Prasidėjus adventui, moteris gamina eglutės žaisliukus ir kitas šventines puošmenas.

Namai kaip galerija

Vanda su vyru gyvena per dvejus namus – daugiabučio bute Rokiškyje ir sodyboje gimtajame Nevierių kaime. Jos vyras net žiemą negrįžta į miestą – kaime jam smagiau. Dar prieš karantiną su V.Leščiova susitikome jos bute, primenančiame tautodailės galeriją. Kiekvienas kampelis čia išdabintas, išpuoselėtas Vandos rankomis.

Stebina moters išradingumas ir kūrybingumas. Prieškambarį puošia paveikslai iš stiklo karoliukų, įvairiausių gamtinių medžiagų: sėklų, vaisių kauliukų, kriauklių. Svetainės, miegamojo ir virtuvės duris ji aplipdė spalvingomis kriauklių mozaikomis. „Kriauklių parsivežiau iš visų šalių, kur tik keliavau – iš Turkijos, Graikijos, Egipto. Ir kaimo trobos duris jomis išgražinau. Nemažai kriauklių jau sunaudojau, bet dar daug liko“, – šypsosi tautodailininkė.

Kambarių sienas moteris papuošė dideliais šiaudų lipdiniais, mediniais ornamentais ir verpstėmis, savo pačios tapytais paveikslais. Ant lubų kabo dailūs šiaudų dirbiniai, sodai, popierinės gėlės. Stalas uždengtas puikia rištine staltiese, o ant grindų patiesti minkštučiai, iš siūlų likučių nerti kilimėliai. Akį traukia įdomios molinės vazos bei dubenėliai, lentynose – vėžliukų rinkinys.

Moko ir mokosi

Smalsumas, darbštumas, kūrybingumas – labiausiai žavinčios Vandos savybės. Moteriai nuolat rūpi išmokti ką nors naujo, išbandyti įvairiausias rankdarbių technikas. Gražius daiktus ji sukuria iš paprasčiausių medžiagų.

„Nuo vaikystės mane traukė rankdarbiai: man patiko karpymas iš popieriaus, siuvinėjimas, pynimas, rišimas, nėrimas, darbai iš šiaudelių. Dirbdama mokykloje, paprasčiausia siuvimo mašina išsiuvinėja įžymių rašytojų – Žemaitės, V. Krėvės, K. Donelaičio, J. Biliūno – paveikslus pagal jų nuotraukas, jais papuošiau darbo kabinetą. Man patinka fotografuoti, spręsti kryžiažodžius, keliauti, rinkti prisiminimus. Radusi laisvą minutę ar prisėdusi žiūrėti televizorių vis ką nors dirbu – neriu, siuvinėju ar lankstau popierių. Mano pirštai turi krutėti. Įkvėpimo semiuosi iš kitų meistrų, kurių darbus apžiūriu lankydamasi parodose bei naršydama internete. Jei pamatau ką nors gražaus, įdomaus – būtinai noriu išmokti ir padaryti kažką panašaus“, – prisipažino tautodailininkė.

„Dalyvauju Trečiojo amžiaus universiteto mokymuose, esu Rokiškio rajono pensininkų klubo „Veiklus senjoras“ narė. Štai vyko vario papuošalų gamybos pamokos – jos nepraleidau, išmokau lankstyti ir kalti vario vielą. Valanda kita – ir gatava daili apyrankė ar pakabukas. Specialiomis staklėmis išmokau austi juosteles, apyrankes iš karoliukų. Net iš kaulo esu išpjaustinėjusi papuošalų. Perpratau japonišką popieriaus lankstymo meną origamį. Kai užėjo mada velti, išmokau ir šio amato – turiu iš vilnos veltų karolių, sagių, riešinių. Paskui gilinausi į dekupažo paslaptis. Prieš karantiną „Veiklių senjorų“ klube mokiausi tapybos aliejumi ant drobės. Tapiau ir mandalas, piešiau paveikslus ant šilko. Ko tik „ant svieto“ nėra, aš beveik viską moku“, – teigė tautodailininkė.

„Jei ateina įkvėpimas, galiu dirbti ilgai ir kruopščiai. Atsiradus norinčių ką nors išmokti, mielai dalyvauju mokymuose ir perduodu savo patirtį“, – pasakojo tautodailininkė, iš spintos traukdama dėžes, kuriose saugo per daugelį metų sukurtus darbus. Jose krūva baltų kaip sniegas vąšeliu nertų takelių, servetėlių, „bliuzelių“, tradicinių pintų juostų, įvairiausių mezginių. Akį traukia papuošalai iš karoliukų – sagės, apyrankės, pakabukai. Dalis jos darbų liko tik nuotraukose, kurias saugo aplankuose ir kompiuteryje, nes Vanda juos išdovanoja draugams, giminėms, norėdama pradžiuginti. Ji jau išsiuntinėjo Kalėdų dovanas – savo rankdarbius.

Kūrybinga aukštaitė į rankas kartais paima ir tradicinius staliaus įrankius: peilį, kaltą, elektrinį pjūklą. Jos butą puošiančius medinius ornamentus, verpstes, iš faneros kruopščiai išpjaustytas lėkštes, dėžutes padarė ji pati. „Esu išpjausčiusi ir medinių paukščių. Juos nudažiau ir sukabinau sode ant medžių. Man gražu, – šypsosi moteris. – Na, gal kas nors mane keistuole pavadina ir pirštą pasukioja prie smilkinio, bet aš nepaisau ir nepykstu – darau tai, kas man įdomu, gražu.“

Rištinės staltiesės

Tautodailininkė puikiai išmano dar vieną retą amatą – staltiesių rišimą. Rokiškio rajone ji garsėja kaip rištinių staltiesių meistrė.

„Rišti staltieses mane išmokė sena moteris iš Suvainiškio. Šis XIX amžiuje žinomus amatas dabar beveik išnykęs. Jam būtinas begalinis kruopštumas, kantrybė ir ilgas darbas. Į stačiakampį arba kvadratinį medinį rėmą kas 2–2,5 cm reikia sukalti vinis. Ant jų pagal tam tikrą brėžinį apmetami lininiai siūlai, kurių kiekvienas susikirtimas surišamas kitu, atskiru siūlu. Taip adata formuojamas gėlytės vidurys. Viena staltiesė rišama apytikriai mėnesį,– pasakoja Vanda. – Esu suskaičiavusi, kad rišdama tokią staltiesę,adata padarau šimtus gėlių lapelių apkabinimų. Staltiesę užtiesiu per Kūčias, Kalėdas – ji padeda sukurti džiugią šventinę nuotaiką.“

V. Leščiovos rištinės staltiesės buvo eksponuojamos tautodailės parodose Kupiškyje, Ukmergėje, Panevėžyje, Rokiškyje, respublikinėse varžytuvinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“ .

Eglutės žaisliukai

Prasidėjus adventui, tautodailininkė gamina eglutės žaisliukus ir kitas šventines puošmenas, kuriomis prieš Kalėdas papuoš ne tik namus, bet ir sodybos kieme augančią žaliaskarę.

„Per karantiną viskas sustojo, bet jis turi ir pliusų: niekur nereikia lėkti, skubėti – puiki proga susikaupti, savarankiškai mokytis, ieškoti, bandyti ir atrasti naujų saviraiškos būdų. Šiemet eglutės žaisliukus gaminu iš organinio stiklo šiaudelių, kurių man parūpino pažįstamas, žinodamas, kad aš iš bet kokių medžiagų galiu padaryti gražių dalykėlių. Sukarpiau tuos šiaudelius ir suvėriau žvaigždutes, kurios papuoš mano eglutę. Eglutės žaisliukų-žvaigždučių kasmet suveriu iš šiaudų. Jas puošiu stiklo karoliukais arba sausiukais – džiovintomis gėlėmis. Žaisliukus galima verti ir iš spalvotų šiaudelių kokteiliams. Eglutę gražu puošti nertomis mažytėmis snaigėmis, kurias reikia tvirtai iškrakmolyti. Iš vilnos galima suvelti spalvotų kamuoliukų, kuriuos suvėrus ant siūlo išeis girlianda. Gražių žaisliukų bei girliandų galima suverti ir iš stiklo karoliukų ar dirbtinių perlų“, – pataria tautodailininkė.

Naminiai gandrai

Kaime Vanda su vyru augina šunelį Topą, katinėlį Čikį iš prieglaudos ir dar tris katinus, kurie net žiemą gyvena tvarte, gaudo peles. Tautodailininkė laiko ir vištas, tačiau naminiais gyvūnais vadina ir gandrų porelę.

„Pas mus gandrai gyvena jau daugiau nei 10 metų. Per tą laiką buvo visokių nuotykių. Radom iš kaimyno gandralizdžio iškritusį jauniklį. Jį reikėjo gelbėti ir auginti iki rudens, kol pats išskrido su kitais gandrais. Kitais metais jis grįžo su pora ir išperėjo net keturis vaikus, dar kitais – tris. Kasmet atskrenda tie patys gandrai, tuoj susiranda pažįstamas vietas. Jie jau nebijo žmonių, įsidrąsinę vaikšto aplink namus, pavėsinę, gaudo maistą iš rankų, prašo skanėstų – žuvų, faršo. Įdomus jų gyvenimas. Kai išskrenda, rodos, tuščias kiemas – apima liūdesys, gaila atsisveikinti. Ir vėl lauki kito pavasario…“

Užrašė kaimo istoriją

Vilniaus universitete baigusi lietuvių kalbą, V.Leščiova beveik 50 metų dirbo mokytoja Kraštų pradinėje, Svobiškio ir Suvainiškio aštuonmetėse mokyklose, Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazijoje. Moteris buvo įkūrusi kraštotyros būrelį, skatino vaikus rinkti tautosaką, atsiminimus. Ji pati visą gyvenimą buvo aktyvi kraštotyrininkė – surinko nemažai Rokiškio krašto padavimų, legendų, vietovardžių, mitų ir sakmių, išleido knygą apie Rokiškio Juozo Tūbelio gimnaziją ir čia dirbusius mokytojus. Vanda parašė ir savo giminės istoriją, sudarė giminės genealoginį medį.

„Važinėjau pas gimines į Vilnių, Kauną, Druskininkus, užrašiau jų prisiminimus, išprašiau nuotraukų. Ne visi norėjo duoti, bet pasakiau labai griežtai – reikia! Galiu net trenkti kumščiu į stalą. Mano tėvai Genovaitė ir Juozas Narbutai kilę iš Nevierių, ir aš ten gimiau, o dabar mūsų giminė išsibarsčiusi ne tik po visą Lietuvą, bet ir po pasaulį – yra gyvenančių Anglijoje, Graikijoje, JAV, Suomijoje, Indijoje.“

Pradėjusi nuo savo giminės, kraštotyrininkė nenurimo – sumanė surinkti gimtojo kaimo istoriją. Pernai ji išleido jau antrąjį papildytą knygos leidimą.

„Nevieriuose gyveno 38 gyventojai. 1997–2000m. ieškojau jų važinėdama po visą Lietuvą, į kiekvienus namus ėjau, prašiau, kad papasakotų savo šeimų istorijas, pasidalintų prisiminimais apie karą, pokario metus. Daugelio jų nebėra. Prieš 10 metų sugalvojau papildyti istoriją – vėl ieškojau žmonių, kurių prisiminimų dar neužrašiau. Štai Visvaldas Trumpickas buvo silpnos sveikatos, sėdėjo vežimėlyje, bet vis tiek sutiko pasikalbėti. Tik spėjau užrašyti jo prisiminimus – po poros dienų jis mirė. Vyriausias mano pašnekovas – Zigmas Maciūnas, gimęs 1908 metais. Jis pasakojo, kad Peterburge matė Rusijos carą Nikolajų II ir Vokietijos imperatorių Vilhelmą, kai vaikystėje tėvas jį nusivedė į žirgų lenktynes. Įdomiausių faktų papasakojo Alfonsas Groblys, gimęs 1934 metais. Jis prisiminė visas smulkmenas apie mokyklą, šventes, vyrų gyvenimo būdą, pramogas, kortų žaidimus, net kokius anekdotus skeldavo, kas kaip rengdavosi, plaukus kirpdavo, kaip kūdikius augino. Nepamiršo net elgetų – kaip su jais apsieidavo, ką jiems duodavo. Pirmąjį knygos leidimą išleidau savo lėšomis, o antrajam radau rėmėjų“, – pasakojo Vanda.

Kalbėdama su žmonėmis, Vanda įsidėmėdavo tarmiškus žodžius, o grįžusi namo užrašydavo juos kompiuteryje – taip atsirado jos sudarytas senovinių, jau nevartojamų žodžių žodynėlis.