I. Vėgėlė. Valstybę skaldančios propagandos industrija įsisiūbavo

Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą turėjau vilties, kad mūsų politinė tauta susivienys. Neieškos to, kas skiria, bet suras tai, kas jungia. Ukraina yra žiaurios Rusijos karinės agresijos taikiniu, Lietuva gali būti sekanti eilėje.

Viruso pandemijos nevykęs valdymas ir jo kritika karo grėsmės akivaizdoje buvo tai, ką reikėjo aukoti mūsų visų vienybės sąskaita, juolab, kad vasario pradžioje pasiekėme, kad būtų panaikintas teisiškai ydingiausias reguliavimas – diskriminacinis galimybių pasas.

Pirmosiomis karo valandomis jautėme patriotišką vienybės jėgą, skubėjome padėti Ukrainai ir jos žmonėms: skyrėme finansinę paramą, diskutavome su pažįstamais ukrainiečiais, kvietėme apjungti pajėgas nematerialiajai pagalbai.

Džiaugiuosi, kad pagalbos dvasia tik stiprėja, ir didžiuojuosi Ukrainos žmonėmis, ginantiems Laisvę ir Nepriklausomybę nuo visas žmogiškumo ribas peržengusio okupanto.

Deja, Lietuvoje, nuo pat karo pradžios mąstymo ribas pradėjo brėžti iš nesąžiningų nuomonės formuotojų ir žurnalistų susiformavusi orveliška minties dorovės policija.

Ukrainos karo fone melu ir dezinformacija bandoma susidoroti su visais, kurie kėlė klausimus dėl netinkamų ankstesnių mūsų valstybės sprendimų: nutarimais įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių ribojimų, neproporcingo, nepagrįsto ir diskriminacinio reguliavimo.

Jau antrąją karo dieną, kuomet atstovaudamas Lietuvos advokatūrą Europos advokatūrų taryboje prašiau tylos minute pagerbti žuvusius Ukrainos žmones ir griežto Rusijos karinės agresijos įvertinimo, lietuviškuose socialiniuose burbuluose sukeltas didžiulis melu grįstas žeminimas, klijuojant proputiniškas etiketes. Prasidėjo nuo ramonų ir žukauskų, kurių sekėjų ordos užplūdo paskyras rusiškais keiksmais, tais pačiais, kurie puikavosi Seimo svetainėje.

Konsolidacijos ir vienybės tikslu į tai galima nekreipti dėmesio ir toliau dirbti darbus, padedant Ukrainos žmonėms: sudaryti sąlygas teikti pro bono pagalbą pabėgėliams, telkti lietuvius paramai, paremti ar pasirašyti paramos sutartis, ieškoti, kaip geriausiai panaudoti surinktas aukas ir t.t.

Tikras karas juk Ukrainoje: jiems reikia mūsų pagalbos ir paramos. Laikas per brangus, kad skirti dėmesį Lietuvoje pradėtai susidorojimo propagandai.

Netrukus paleista antroji prokremlinių etikečių lipdymo banga: įsijungė gritėnai ir panašūs subačiai. Akademikas (!) nieko išradingiau nesugalvojo kaip siuntinėti asmenis rusiškais keiksmais: unikalus liberalaus analitinio mąstymo pavyzdys studentams.

Įdomu, ar patarėju ir profesoriumi didžiuojasi seniausia Alma Mater, o gal – Mokslų akademija? Bet vardan santalkos ir vienybės, galima ir šių „literatūrologų“ negirdėti.

Tačiau dezinformacijos karas turi tikrojo karo elementų: pistoletais nepasiekus reikiamų rezultatų, griebiamasi automatų. Apgirtę nuo melo, žeminimo ir purvo sėkmės, propagandos industrija įsisiūbavo: į mūšį atvyko malinauskai, greiti ir miliūtės.

Vieni, nesivargina su epitetais, kiti – atvirai meluoja, treti – kviečia susidoroti. Atakuoja bet kurį ir visus, kritiškai vertinančius dalį politinės daugumos sprendimų: nuo STI iki Žydrūno Savicko. kliūna profesionaliems medikams ir teisininkams, basoms mamoms ir sąžiningiems žurnalistams. Nerandant kaip prilipdyti proputinišką etiketę, surandamas koks realybėje paklydęs neadekvatus sekėjas: esi kaltas, nes tave seka putinofilas.

Arba, pateikiami nieko bendra su realybe neturinti asociacija su nuotrauka, asmeniu ar tariama aplinka. Manipuliuojama parašytais ir neparašytais teiginiais, melagingomis faktų asociacijomis. Guilty by association – džiaugiasi propagandos magistrai, pirmajame kurse studijuotą, bet taip ir neįsisąmonintą loginę klaidą. Arba tyčia klaidindami minią nesuprantančių, trindami rankomis, kad šis juodųjų technologijų viešųjų ryšių triukas veikia.

Galima sutikti ar abejoti Advokato garbės ženklo kavalierės Zitos Šličytės teiginiais. Argumentuoti, ginčytis ar paneigti. Diskutuoti, suprasti ir įtikinti. Tačiau pasirinktas jau metus efektyviai veikiantis paniekinimo būdas: pažeminti, nes „ne laiku ir ne vietoje“ bei išeiti iš salės. Ir užtvindyti viešąją erdvę įvairiais nuomonės (dezin)formuotojais ir apsišaukėliais.

Pamenate, kai apie pandemijos valdymą kalbėjome tuščiai Seimo daugumos salei, nes rugpjūčio kalba buvo „ne laiku ir ne vietoje“, o kiekvieną viešą abejonę dėl reguliavimo pasitikdavo žeminantys epitetai?

Dar galima baubti „gėda“. Nes gėda baubti sausio 13-ąją prie Seimo užtvarų ir visiškai ne gėda baubti kovo 11-ąją Seime.

Darius Kuolys taikliai apibūdino: imamasi neigti pamatinę parlamentinės Respublikos teisę – sakyti iš parlamento tribūnos daugumai nepriimtiną nuomonę. Jis priminė rusų intelektualės Anos Politkovskajos liūdnas pirmųjų Putino valdymo metų pasekmes: „rusai net nepastebėjo, kaip neteko savo parlamento ir jo net nepasigedo“ – jų „parlamente“ tiesiog nebeliko laisvo žodžio, laisvų diskusijų.

Panašu, kad būtent to siekiama. Net ir karo grėsmės akivaizdoje.

Melu, panieka ir dezinformacija toliau skaldyti mūsų valstybę.

Sakote, patriotų? O gal priešų? Ar „naudingų idiotų“?

Nes tai akivaizdžiai naudinga į kampą įvarytam žmogžudžiui.