Naujo leidinio pasirodymas visada sulaukia visuomenės dėmesio, tačiau literatūriniame pasaulyje labai reti atvejai, kad ta pati knyga visuomenei būtų pristatoma du kartus.
Taip atsitiko spaustuvės dažais kvepiančiai Genovaitės Meškauskaitės-Šnurovos novelių knygai.
„Nuo pat vaikystės mėgau klausytis senolių pasakojimų, – prisimena autorė. Kartais naiviai tikėdavau tuo, ką girdžiu, kartais ne.
Kai į mūsų namus ateidavo tėvų kaimynai, giminaičiai, pažystami, norėdami pasikalbėti, aptarti girdėtas naujienas, mane tėvai išvarydavo į kitą kambarį, kad aš jų kalbų nesiklausyčiau.
Tėvai tikėjo, kad aš tų pokalbių tikrai negirdžiu. Oi, kaip jie klydo…“
„Gyvenimo nepasiskolinsi” – tikrų istorijų rinkinukas. Visa tai, kas girdėta iš pirmųjų lūpų, kas savo akimis matyta, amžininkų prisiminta.
Pamokymas galėtų būti toks – žmogaus išorė ir vidus dažnai labai netapatūs dalykai…“
Tokia įžanga prasidedančią novelių knygą Genovaitė Meškauskaitė-Šnurova kamerinėje Kuktiškių miestelio bibliotekos aplinkoje, skambant poeto, fotomenininko, žurnalisto Algio Jakšto, gyvenančio Švenčionėliuose, eilėms ir Utenos meno mokyklos fleitos klasės mokytojos, literatės, gamtos fotografės, buvusios knygos autorės kolegės Audronės Misiukaitės autorinėms dainoms, rugpjūčio mėnesį pristatė savo draugams, kraštiečiams ir bendradarbiams.
Romantiškas knygos pristatymas jos gimtajame Kuktiškių miestelyje sukvietė žurnalistės gerbėjus, visą Utenos rajono laikraščio „Utenis“ redakcijos, kurioje autorė dirba beveik 30 metų, kolektyvą ir tuos, kurie vertina ir skaito žurnalistės kūrybą.
Po mėnesio Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vėl skambėjo autorės ir mokyklos laikų draugės Romaldos Rutkauskienės skaitomų novelių ištraukos, Audronės Misiukaitės dainos ir Algio Jakšto poezija.
Knygos reikalingumą skaitytojams rodo pardavimai (autorė knygas dovanojo buvusiems kolegoms, pardavinėjo už savikainą neturėdama tikslo pasipelnyti). Knygos tiražas ištirpo per nepilną mėnesį.
Kiekvienas, perskaitęs knygą, ras patinkančią novelę ir, mano nuomone, bet kokia kritika čia visai nereikalinga, nes, kaip sakoma, kritikais tampa tie, kurie patys nesugeba nieko panašaus padaryti.
Sumanymas išleisti Genovaitės novelių knygą kilo vilniečiui leidėjui Domui Kaukėnui, kuriam patiko „Utenio“ ir „Švenčionių krašto“ laikraščiuose skelbiamos novelės, sudarančios knygos pagrindą, tačiau atsitiko taip, kad pasikeitus aplinkybėms išankstinius planus pakeitė ir rinkinį išleido leidykla „Utenos Indra“.
Knygos viršeliui ir iliustracijoms panaudotos Algio Jakšto nuotraukos.
Rašytojos kraitis – vienuolika knygų. Ankstesnės knygos, reikalaujančios daug kruopštumo ir darbo archyvuose, skirtos istorija besidomintiems žmonėms – tai Utenos, miestelių, mokymo įstaigų ir 1918 metų savanorių istorijos.
Pirmoji tikrai gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių dvidešimt dviejų neišgalvotų istorijų knyga „Laiškai nutolstančiam laikui“ kaip priedas „Utenio“ laikraščio skaitytojus pasiekė 2015 metais, o knygos „Gyvenimo nepasiskolinsi“ pagrindas „Utenio“ laikraščio rubrikos „Atvirumo valandėlė“ straipsniai.
Noveles rašyti yra sudėtinga. Juk kiekvienas į susitikimą su autore atėjęs skaitytojas yra tarsi atskira novelė. Ir ne viena. Rašytojos tikslas, kad novelės būtų iš tikrų žmonių gyvenimo, tikros.
Skaitant noveles Kuktiškėse žmonės save atpažino. Atpasakotos istorijos buvo jų istorijos, autorės supratimu to vertos ir leidžiančios pažinti žmogų laiko tėkmėje ir įvairiose padėtyse.
Sudėtingiausia buvo istorijas atrinkti – per ilgą laiką jų prisikaupė tiek, kad užtektų dar keturioms knygoms.
Leidinio kokybė aukštai įvertinta vilniškių leidėjų, knyga žinoma tarp skaitytojų.
„Utenos Indros“ leidykla jau pasiūlė tęsti bendradarbiavimą ir belieka iš gausybės novelių atrinkti svarbiausias. Manau, kad skaitytojams neprailgs laukti tęsinio.
