Dienoraštis iš laikmečio, kuomet vilniečiai kasė apkasus svetimoms kariuomenėms, vietoj duonos valgė supuvusius runkelius, bet buvo Vasario 16-osios akto liudininkai

Šiomis dienomis Lietuvos istorijos institutas lietuvių kalba išleido Aleksandro Škleniko (Szklennik) Dienoraščio 1915–1918 m. trečiąjį tomą, apimantį 1917 m. rugpjūčio 27–1918 m. spalio 31 d. laikotarpį.

Iki šiol dabartinei Lietuvos visuomenei praktiškai nežinomo XX a. pradžios Vilniaus visuomenės veikėjo, inžinieriaus ir kooperatininko A. Škleniko Pirmojo pasaulinio karo metais lenkų kalba ranka rašytas dienoraštis ilgus metus gulėjo Lietuvos centriniame istorijos archyve, kol, artėjant Pirmojo pasaulinio karo įvykių šimtmečiui, susilaukė ypatingo istorijos tyrinėtojų susidomėjimo, o po visapusiško įvertinimo – ir sprendimo skelbti šį išskirtinį egodokumentą.

Sprendimas buvo priimtas žinovams sutarus, jog rankraščio tekstas gali būti įdomus bei reikšmingas ne tik siaurai tyrinėtojų bendruomenei, bet ir plačiajai

visuomenei. Istorijos tyrinėtojų susidomėjimą A. Škleniko dienoraščiu lėmė ne vienas veiksnys: pirmiausia Lietuvoje esančių Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio pirminių archyvinių šaltinių trūkumas, turimų šaltinių nenuoseklumas bei aptariamų temų siaurumas, pagaliau ir menkas 1914–1918 m. karo laikotarpio Lietuvoje tyrimų laukas. Šiame fone A. Škleniko Dienoraštis išsiskiria savo įvykių nuoseklumu, temų įvairove bei faktų gausa – tai tikras atradimas mūsų rašytiniam palikimui ir vertas ypatingo dėmesio.

Plačiajai šių dienų skaitytojų auditorijai šis tekstas gali padėti geriau pažinti ir suprasti menkai žinomą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį Lietuvoje. Skaitytojas Dienoraščio puslapiuose ras atsakymus ne tik į paprastus klausimus, kylančius dabarties žmogui apie praeitas epochas, kaip antai: „Ką anuomet valgė, kaip rengėsi statistinis pilietis, kokios buvo kainos, kokia apskritai buvo kasdienybė?“, bet ir galėtų tikėtis atsakymų į daug painesnius klausimus.

Pavyzdžiui, niekam nėra paslaptis, jog dėl XX a. kataklizmų beveik neatpažįstamai pasikeitė Vilniaus miesto panorama, o dar labiau – jo visuomenė. Dažnam dabartiniam Vilniaus gyventojui senasis nelietuviškas Vilnius yra neatrastas ir nepažintas miestas. Kaip tik tokiam pažinimui A. Škleniko dienoraščio tekstas labai pravartus, nes autorius buvo vilnietis, pirmiausia įamžino to meto Vilniaus gyventojui artimus bei svarbius dalykus.

Iš dienoraščio puslapių galima ne tik sužinoti, kur anuomet buvo įsikūrusi kokia nors parduotuvė, liaudies valgykla ar kokia įstaiga, bet ir perskaityti Trijų Kryžių monumento iškilimo Vilniuje 1916 m. istoriją, suvokti, kaip bendravo ir sugyveno Vilniaus lenkai, lietuviai, žydai ir baltarusiai okupacinės vokiečių valdžios sąlygomis, kaip skirtingos tautybės vertino lietuvių einamą kelią į Nepriklausomybę 1918 m. Žinoma, aprašomasis laikotarpis buvo žiauraus pasaulinio karo metai, tad taikos meto skaitytoją galėtų sukrėsti, bet kartu ir sudominti kai kurie tekste sutinkami įvykiai, kaip antai 1915 m. rugpjūčio 28 d. įvykiai, kai autorius pats vos netapo atsitiktinio vokiečių bombardavimo Pylimo gatvės rajone auka, arba 1917 m. ankstyvo pavasario badas mieste, kai vietoj prasčiausios kokybės duonos gyventojams ribotai imta tiekti tik pliurzė iš sušalusių ir supuvusių griežčių bei burokų.

Vis dėlto esama ir linksmesnių įvykių, liudijančių vilniečių išradingumą ir sugebėjimą išgyventi ekstremaliomis sąlygomis: „kontrabandinio“ maisto gabenimas po drabužiais vaizduojant kūdikio nešimą, maisto slėpimas išskobtoje medžio pliauskoje ir pan.

Pasakojimų gausa ir įvairovė lemia, kad ir nuo istorijos kiek nutolusiam skaitytojui Dienoraščio tekstas nebus nuobodus, jis pravartus pažintiniu, švietimo požiūriu.

Skelbimu užbaigiamas Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo dr. Edmundo Gimžausko nuo 2016 m. vykdytas istorinio šaltinio leidybos projektas, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 m. programą. Pirmi du Dienoraščio skelbimai (pirmas ir antras tomas) pasirodė 2017 ir 2018 m. Trečiojo tomo pasirodymu ne tik užbaigiamas minėtas projektas, bet ir lietuvių kalba pateikiamas skaitytojui visas Dienoraščio rankraštinis tekstas. Trečiosios knygos leidybą parėmė ir MG Baltic sudarytas Vasario 16-osios paramos fondas.