V. Valiūnas. Ar susitaikys žydai ir lietuviai mirtinos grėsmės akivaizdoje?

Putinui puolant visą demokratinį pasaulį, esant realiam pavojui ir Lietuvai ypač svarbu visuomenės santarvė. Ne paslaptis, kad šiandien tarp žydų ir lietuvių yra tam tikras susipriešinimas. Ar įmanomas žydų ir lietuvių susitaikymas kovojant prieš bendrą priešą?

Pirmiausiai pažiūrėkime istoriškai. Štai kaip aprašo politikas, visuomenės veikėjas Mykolas Krupavičius savo bandymus ieškoti sąjungininkų – žydų – kovoje dėl Lietuvos laisvės.

M. Krupavičius – neeilinė asmenybė, jis pats su grupe kunigų 1941 – 1942 organizavo žydų gelbėjimą, kartu su K. Griniumi ir G. Aleksa 1942 lapkričio 11 d. viešai paskelbė ir įteikė memorandumą vokiečių generaliniam komisarui dėl nacių žiaurumų, už žydų užtarimą buvo nacių nubaustas – įkalintas, ištremtas.

Būdamas Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK‘O) pirmininku M. Krupavičius 1945 m. lapkričio mėnesį kartu su buvusiu konsulu Kalvaičiu Miunchene susitiko su Lietuvos žydų centrinio komiteto vadovybe.

Atėjo kalbėtis oficialus žydų atstovas šiaulietis Dovidovičius. Lietuviškai kalbėjo gerai, baigęs Kauno universitetą, buvęs Šiaulių savivaldos narys ir žydų visuomenės veikėjas. Su mumis kalbėjo kietai nesiskaitydamas su žodžiais.

Išklausęs mūsų pranešimo trumpai atsakė – žydus šaudė lietuvių tauta ir užtai ji bus atsakinga. Kol nekaltas žydų kraujas neišgaruos, už bendro stalo žydai su lietuviais negalės sėstis.

Po tokio pareiškimo nebuvo pagrindo toliau su jais aiškintis. Bet svarbiausia, kad tokia jų neobjektyvi, melaginga akcija yra mums pavojinga. „(M. Krupavičius „Lietuvos ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu“).

Taigi žydai nesutiko kartu su lietuviais kovoti prieš sovietų valdžią ir net nepadėkojo Mykolui Krupavičiui už žydų gelbėjimą. Taip ir buvo – nėra faktų, kad kas nors iš žydų tautybės asmenų būtų buvęs Lietuvos partizanų gretose ir kovojęs prieš rusų okupantus.

Tiesa, kai kurie šaltiniai (A. Finkelis) teigia, kad KGB’istas Eusijus Rozovskis tardydamas vieną iš Tauro partizanų apygardos įkūrėjų – kunigą Antaną Ylių, pasistengė jo bylą pakreipti taip, kad kunigas Ylius gautų kuo švelnesnę bausmę, nes išsiaiškino, kad kunigas Ylius gelbėjo žydus. Jei taip ir buvo – tai vos pavieniai atvejai. Kaip elgėsi dauguma KGB’istų – gerai žinome, ir tos baisybės nepamirštos.

Lietuvius giliai įžeidžia, kai visa tauta vadinama žydšaudžių tauta. Niekas ir neneigia – buvo išsigimėlių, kurie dalyvavo Holokauste. Bet vadinti visą lietuvių tautą žydšaudžių tauta yra neteisinga. Vėl atsigręžkime į M. Krupavičių.

Štai straipsnyje „Lietuviai naikinamų žydų gelbėtojai“ (Tėviškės žiburiai“ 1982 Nr. 6-10) cituojamas M. Krupavičius daro išvadą, kad „visa lietuvių tauta su savo išlikusiomis organizacijomis, įstaigomis, buvusiais vyriausybės nariais, katalikų Bažnyčia, lietuviškąja spauda, partijomis ir visa visuomene buvo priešinga nacių politikai ir metodams taikomiems žydams, žydus rėmė ir gelbėjo bei juos užjautė. Šios M. Krupavičiaus mintys yra aktualios ir šiandien.

Akivaizdu, kad M. Krupavičiaus darbai turi istorinę vertę ir mums reikia iš jo pasimokyti. Prelato indelis organizuojant žydų gelbėjimą, drąsa viešai stoti skriaudžiamųjų pusėn yra sektinas pavyzdys mums. Deja, Holokaustas taip sugadino lietuvių – žydų santykius, kad jų atitaisyti nepajėgė net prelatas M. Krupavičius, ypatingai nusipelnęs žydams.

Šiandieninė situacija tokia, kad tiek žydai, tiek lietuviai turi pamiršti senas skriaudas ir drauge kovoti prieš bendrą priešą. Bet to dar nesuprasta. Kam reikėjo š. m. vasario 26 d kai Rusijos agresija prieš Ukrainą jau vyko plačiu mastu – surengti Vilniaus knygų mugėje prieštaringai vertinamas knygos apie J. Noreiką – Generolą Vėtrą – pristatymą?

Ir būtent vasario 26 dieną, o ne kitą dieną. Negi nežinota, kad lygiai prieš 75 metus – 1947 m. vasario 26 d. Generolas Vėtra buvo sušaudytas rusų okupantų?

Toks akibrokštas įžeidė laisvės kovotojus, Lietuvos patriotus, kurie pasijuto pažeminti, paniekinti, nes daug žmonių Generolą Vėtrą laiko didvyriu paaukojusiu savo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Rezultatas liūdnas – visuomenė dar labiau suskaldyta, supriešinta, suerzinta. Užtenka paskaityti internetinėje erdvėje po knygos pristatymo pasipylusius gausius komentarus – piktai puolami, dergiami žydai, rusai ir net lietuviai – tariami putino koloborantai, agentai. Dabar – ne laikas – krapštyti senas žaizdas.

Ir dar. Rusijos propaganda ištisai skalija, kad „Baltijos šalyse vyksta „nacistinių nusikaltėlių garbinimas“ – nors „dauguma žmonių to nepalaiko“. Putino žmogžudžiai ir Ukrainą „laisvina „nuo valdžią neteisėtai užgrobusių nacių“, o paprastų žmonių okupantai neliečia – pašalinti Ukrainoje „banderovcus“, „nacius“ – toks neva esąs okupantų tikslas.

Didelė tikimybė, kad Rusijos propaganda ir knygos pristatymą ištrimituos – panaudos kaip „daugumos lietuvių kovą prieš nacistų garbinimą“. Va žiūrėkit, paprasti žmonės nekenčia nacistų – tai gal reikia ir jiems padėti? Kaip Ukrainoje – karine jėga!

Susikaupkime nuo nepagalvotų veiksmų, nepriešinkime visuomenės, turime būti vieningi kovoje prieš bendrą priešą.

Yra ir gerų ženklų.. Dauguma lietuvių besąlygiškai palaiko Ukrainą. Todėl ypač malonu skaityti Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) š. m. kovo 3 d. pareiškimą. Konkretus, prasmingas tekstas remiantis Ukrainą ir smerkiantis agresorius okupantus iš Rusijos. Gal tai ir bus posūkio taškas, susitaikant žydams ir lietuviams ir paskatins kartu kovoti prieš bendrą priešą?

Šis Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimas griežtai smerkia Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir Ukrainos žmones. Kiekviena žydų šeima Lietuvoje yra pasirengusi prisidėti prie Ukrainos žmonių saugumo užtikrinimo šiomis nerimo ir chaoso dienomis. Dedame visas pastangas suteikti reikalingą humanitarinę pagalbą.

Atsiliepiame į Ukrainos prezidento Volodomyro Zelenskio kreipimąsi į pasaulio žydų bendruomenes ir raginame Rusijos politikus kuo skubiau nutraukti agresiją prieš Ukrainą.

Reiškiame nuoširdų palaikymą visiems Ukrainos žmonėms, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai kaip niekas kitas puikiai žino karo agresijos nešamą skausmą ir tamsą. Rusijos veiksmai kelia milžinišką grėsmę visos Europos saugumui.

Prašome visus demokratiją ir laisvę mylinčius žmones prisidėti prie veiksmų stabdančių Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones.

Viskas aišku, komentarai nereikalingi. Prasminga šiomis dienomis yra ir Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako veikla. Jis pats ir jo vadovaujama organizacija palaiko artimus ryšius su Kauno Sąjūdžiu, Šauliais taip pat ir Kauno ukrainiečių bendrija.

Kauno žydų bendruomenė ryžtingai smerkia agresyvią Putino politiką, jo kruviną žygį į Ukrainą. G. Žakas, visa Kauno žydų bendruomenė taipogi pritaria Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) š.m. kovo 3 d. pareiškimui, smerkiančiam Rusijos agresiją.

Deja, to negalima pasakyti apie Kauno žydų religinės bendruomenės pirmininko M. Bairako veiklą. Nesigirdi jo pareiškimų, kurie smerktų Putino politiką – jam maloniau lietuvius viešai vadinti antisemitais, K. Škirpos, J. Noreikos garbintojais. Bet… keista. Gausi aktyvi Kauno žydų bendruomenė, vadovaujama G. Žako įsikūrusi skurdžiose patalpose mūsų mokykloje – Kauno A. Puškino gimnazijoje.

O vos kelis narius turinti M. Bairako „religinė bendruomenė“, pasinaudojusi įstatymų landomis, sugebėjo užvaldyti žydų religinį paveldą Kauno centre, kurį naudoja pelnui gauti. M. Bairako valdomi objektai tarnauja ne religiniams, o komerciniams tikslams – yra išnuomoti.

Tai neteisinga. Absurdas – Kauno žydų bendruomenė vadovaujama G. Žako vargsta ankštose patalpose rusų mokykloje kampininko teisėmis, o M. Bairakas valdo kelis didžiulius objektus Kauno centre iš to darydamas biznį. To neturi būti. Savus reikia palaikyti, ypač šiuo sunkiu metu.

Yra toks liaudiškas posakis „Nebuvo laimės, tai nelaimė padėjo“. Gal taip bus ir šį kartą – bendros nelaimės – Putino agresijos akivaizdoje – susitaikys žydai ir lietuviai?

Spausdinti