Vilkai Lietuvoje – grėsmingai plintantys ar pažeidžiami? (video)

Vilkai, būdami stambiausi Lietuvoje nuolat gyvenantys plėšrūnai, nepaliauja būti karšts visuomenės diskusijų tema.

Pasigirdus istorijoms apie papjautus naminius gyvulius, kyla ginčai, ar šiuos visoje Europoje saugomus plėšrūnus reikia medžioti, kokiais mastais ir būdais, ar vilkų populiacija Lietuvoje tikrai yra stabili ir auganti.

Gamtosaugos žinovų, medžiotojų ir ūkininkų nuomonės dažnai išsiskiria. O kaip yra iš tiesų?

Gausėjantis vilkų šeimų skaičius nebūtinai rodo teigiamą tendenciją

Iki 2019 metų pagrindinis žinių šaltinis apie vilkų skaičių Lietuvoje buvo gamtosaugos žinovų ir medžiotojų atliekami stebėjimai ir užfiksuotas pamatytų individų skaičius.

Žinovai sutaria, jog tai nebuvo tikslus būdas, nes tą patį vilką galima užfiksuoti ir kelis kartus. Nuo 2019 metų pradėti atlikti sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai, parodantys, kelioms skirtingoms šeimoms priklausė šie vilkai.

Padauginus iš vidutinio šeimos narių skaičiaus (t.y. aštuonių vilkų), gaunamas apytikris individų skaičius Lietuvoje. Genetiniai tyrimai pastaruosius trejus metus rodo didėjimo tendenciją.

„Tyrimas parodė, kad populiacija yra auganti, nes 2021 metais jau buvo suskaičiuotos 63 vilkų šeimos (2020 m. buvo suskaičiuotos 54 – red. past.).

Ir čia yra mažiausiai tiek, gali būti ir daugiau, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, plėšrūnų tyrėjas, medžiotojas Petras Adeikis. – Bet kokiu atveju vilkų populiacija šiuo metu yra stabili, jokių problemų su ja šiuo metu mes neturime“, – įsitikinęs tyrėjas.

Tuo metu Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyriausiasis žinovas Saulius Bartminas, tyrinėjantis vilkus nuo 1998-ųjų metų, nelinkęs skubėti džiaugtis, nes augantis vilkų šeimų skaičius gali rodyti netgi neigiamą tendenciją.

„Manyčiau, kad ta vilkų gausėjimo tendencija vyksta dėl anksčiau ir dabar vykdomos beatodairiškos medžioklės, kai vilkai yra medžiojami ne prie gyvulių, kuriems daro žalą, o pačiose jų buveinėse miškuose, kur vilkai kartais nėra net matę to gyvulio“, – teigia S. Bartminas ir paaiškina kodėl: „Vilkai yra socialūs gyvūnai ir gyvena šeimomis, kurioms vadovauja alfa patinas ir patelė.

Šeimoje dauginasi tik alfa pora. Kai miške žūva vienas ar abu iš lyderių, šeimos yra išardomos, pakrinka. Tuomet vilkai ieško ir kuria naujas šeimas ir vietoj vienos poros jau vilkiukus veda kelios alfa poros.“

Populiaciją reguliuoti reikia, bet ne taip kaip dabar

Vilkai, būdami vieni stambiausių Europos plėšrūnų, turi ypatingą statusą. Nors jie yra saugomi visoje Europos Sąjungoje, tačiau kartu yra leidžiama ribota jų medžioklė.

Nuo 2015-ųjų metų vilkų medžioklės metų laiko kvota Lietuvoje išaugo daugiau nei trigubai nuo 60 iki 190 individų.

Paprastai toji kvota išnaudojama pilnai, o papildomų medžioklės taisyklių nėra. Abu pašnekovai sutaria, jog vilkų populiaciją reguliuoti reikia, bet ne taip, kaip tai daroma dabar.

„Vilkų populiacijos reguliavimo tikslas yra padaryti, kad populiacija būtų stabili – nei mažėtų, nei didėtų, kadangi mažėjant jau atsiranda grėsmė populiacijos išlikimui, o didėjant iškart kyla konfliktas su žmonėmis, – teigia Petras Adeikis. – O mes puikiai suprantam, kad atsiradus konfliktui vilkai visada pralaimi, nes žmonės pradeda ir nelegaliais būdais spręsti savo problemas“.

Visgi dabartinė praktika, kai dauguma vilkų sumedžiojami miške, yra ydinga. „Pirmiausiai turėtų būti išmedžiojami tie vilkai, kurie yra probleminiai, tuo metu ir būtinai toj vietoj, kai sugrįžta prie papjauto gyvulio.

Sumedžiojus vilką toj vietoj kitiems vilkams būtų pavyzdys, kad prie gyvulių yra pavojus, kad ten laukia šūvis, – aiškina plėšrūnų tyrėjas Petras Adeikis. – Dabar visi šūviai yra miške.

Tai įsivaizduokit, gali tam vilkui netgi pasirodyti, kad prie gyvulių vos ne saugiau negu miške būnant. Be to, visi, kas nors mažiausiai supranta apie selekciją, supranta, kad jeigu išmedžiojami vilkai, kurie nėra problematiniai, kurie nedaro problemos žmonėms, o paliekami tie vilkai, kurie pjauna gyvulius, tai mes paliekam daugintis būtent tuos vilkus, kurie elgiasi mums netinkamai.“

Viešvilės rezervato ekologas Saulius Bartminas pabrėžia ir pačių ūkininkų atsakomybę. „Iš kitos pusės, vilkai medžiojami turėtų būti tik tada, kai patys ūkininkai saugo savo gyvulius, aptverdami juos tvoromis ar įsigydami specialiuosius šunis.

Lenkijoje, jeigu vilkai papjauna nesaugomus gyvulius, ūkininkas gali net nesvajoti apie jokias kompensacijas. Tas pats, mano nuomone, turėtų būti daroma ir Lietuvoj“, – teigia gamtosaugos žinovas.

Dar vienas būdas, kaip galima spręsti vilkų ir žmonių konfliktą, yra stengtis, kad bent kelios vilkų kartos negautų naminių gyvulių mėsos su kailiu.

„Mokslininkai ištyrė, kad vilkų grobio specializacija yra susijusi su vaikystėje gauta mėsa su kailiu. Kai tėvai parneša maistą mažyliams ir jį atryja su kailiu, vilkiukai tą kvapą ir vaizdą įsimena visam gyvenimui – aiškina S. Bartminas. – Rusų mokslininkai, auginę vilkų šeimas, prieš paleisdami juos į laisvę šėrė naminių gyvulių mėsa be kailio, tai išleisti į laisvę jie niekada nepuldinėjo naminių gyvulių, nes paprasčiausiai nežinojo, kaip toji ragauta mėsa turi atrodyti su kailiu.“

Koją pakiša sukurtas blogas įvaizdis

Pasak Sauliaus Bartmino, požiūriui į vilkus neigiamą įtaką daro žiniasklaidoje eskaluojami gyvulių papjovimo atvejai. Papjautos avys, ožkos ar veršiukai kelia neigiamas sąsajas ir kuria nusistatymą prieš vilkus.

„Manyčiau, kad čia yra daugiau lobizmo išraiška, jausmų išraiška, daug ką dabar žurnalistai išpučia, parodo per televizijas tuos jausminius šokus, kad gyvuliai išpjauti.

Visais laikais vilkai pjovė juos, o medžiotojai tikrai nėra suinteresuoti ūkininkų gyvulių apsauga, tikrai ne, – įsitikinęs Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato žinovas. – Jie suinteresuoti vilką sumedžioti ne populiacijos reguliavimui, o tiesiog dėl kailio ar iškamšos.

Ir šiemet Tauragės rajone nušautas vilkas vien todėl, kad medžiotojas pamatė pirmą kartą vilką ir dar neturėjo tokio trofėjaus.“

„Žalą ūkininkams, net keleriopai didesnę, daro ir kiti žvėrys. Pavyzdžiui, šernai išknisa pasėlius ir nukentėjusiam ūkininkui gal ne mažiau kraupu žiūrėti į savo sunaikintus pasėlius negu kažkam žiūrint į papjautą avį, bet apie šernus, darančius žalą, niekas nekalba, o apie vilkus kalba labai daug“, – padėtį iliustruoja S. Bartminas.

Vilkai – socialūs ir jausmingi gyvūnai

Ekologas Saulius Bartminas su užsidegimu kalba apie kitą – socialinę vilkų pusę. Vilkai gyvena šeimomis, kuriose yra aiški hierarchinė struktūra, tačiau neatmeta silpnų ir ligotų savo gentainių.

„Seni arba sužeisti vilkai, kurie nebedalyvauja medžioklėse, prie grobio prileidžiami paskutiniai, tačiau iš šeimos nėra išvaromi. Žuvinto rezervate buvo stebima sužeista patelė, tai ji tebegyveno šeimoje ir buvo maitinama.“

Stebint vilkų elgseną, galima išvesti ir tam tikrų paralelių su žmonių gyvenimu. „Vilkų šeima, kadangi užima didelę teritoriją, ištisus metus kartu nebūna, – aiškina S. Bartminas. – Jie išsiskirsto tolygiai po visą teritoriją po du, po tris, kartais penkis, bet kartą ar du per metus ta šeima vis vien kažkur susieina, dažniausiai tai būna per rują, kuri prasideda sausio mėnesį, ir kartais tęsiasi net iki kovo. Šeima renkasi į būrį, švenčia rują.“

Kita vertus, pilnaverčiu šeimos nariu vilkai laiko tuos gentainius, kurie jau neša naudą šeimai, dalyvauja medžioklėje. Tokia yra jų išlikimo strategija.

„Iš tikrųjų vilkai, pavyzdžiui, negina mažų vilkiukų. Jeigu iškyla didelis pavojus, patinas pats pirmas pabėga, – aiškina vilkų tyrėjas Petras Adeikis. – Tačiau vilkai saugo savo suaugusius gentainius.

Čia reikėtų suprasti tokį dalyką – vilkams yra neprotinga saugoti ir kovoti iki mirties dėl mažų vilkiukų, jie atsives kitus. Tačiau suaugusius vilkus jau jie gina, nes suaugę vilkai padeda susigauti grobį, o turėti stiprią šeimą yra protinga.“

Svarbūs vilkų raidai yra ir žaidimai. „Tie žaidimai vilkų, kuriuos esame nufilmavę rezervate, yra jaunų vilkų, trejų-ketverių metų amžiaus, žaidimai.

Jiems žaidimai būtini, nes jų charakteriai dar nėra galutinai susiformavę, jie žaidimais komunikuoja tarp savęs žvilgsniais, mokosi, už kurios vietos geriausia griebti auką, bežaisdami nusistato vietą, iš kurios greičiausiai pasiektų grobį. Per tuos žaidimus jie pasiruošia gyvenimui“, – teigia S. Bartminas.

Be to, iš vilko išvaizdos galima lengvai spręsti apie jo psichologinę būseną. „Kai vilko apykaklės plaukai yra pasišiaušę, pasipūtę, vilkas yra pasitikintis savimi, o kai suglausti – sutrikęs.

Uodega taip pat yra svarbus rodiklis. Kai ji pabrukta, reiškia, vilkas sukaustytas baimės, o kai tiesi – geros psichologinės būsenos, linksmas.“, – aiškina S. Bartminas.

Svarbias ekologines funkcijas gali vykdyti tik šeimoje

Pasak S. Bartmino, visa vilkų stiprybė yra sveikose šeimose, nes vieniši vilkai nepajėgūs vykdyti savo ekologinių funkcijų.

„Stipri šeima gainioja kanopinius žvėris, neleidžia jiems stovėti vienoje vietoje, priverčia juos migruoti. Tokiu būdu kanopiniai daro mažesnę žalą miškams, taip pat mažiau ištrypia retesnius saugomus augalus“, – vardija ekologas Saulius Bartminas ir pateikia dar vieną pavyzdį: „Vilkų šeima stengiasi pasigauti kažkokį didesnį grobį, dažniausiai kokį elnią ar briedį, negaudo kiškių, ir prie to grobio atsiranda retų rūšių, kurioms vilkai padeda pasimaitinti.

Tai būna ir vištvanagiai, ir jūriniai ereliai, kažkokie kiti plėšrūnai dar papildomai pasimaitina tuo jų grobiu. Taigi vilkai pagelbsti kitom rūšim išgyventi, nes tiems paukščiams irgi sudėtinga pasigauti grobį.“

Metas pradėti tyrinėti medžioklės poveikį

„Manyčiau, kad dabar jau reikėtų mokslininkams ne vien tik genetiką nagrinėti tų vilkų, kurią galima ištirti tik vilką nušovus, bet jau pradėti vertinti medžioklės poveikį vilkų populiacijai ir vilkų šeimų sveikatai, koks iš tiesų poveikis yra daromas“, – įsitikinęs Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistas Saulius Bartminas. – Keletą metų iš eilės vis didinam ir didinam medžioklės kvotas, tai reikėtų ir į poveikį žiūrėti.“

Vaizdo reportažas:

Straipsnis ir reportažas parengti įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Naturalit“, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjunga. Daugiau žinių – naturalit.lt.