Z. Kumetaitis. Žinutės iš praeities apie Lietuvą

Laiškai ant popieriaus ir beržo tošies

2009-aisiais katalikiškoji Europa paminėjo šventojo Brunono Bonifaco žūties tūkstantąsias metines, o Lietuva – tūkstantmetį po pirmojo jos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose.

Šis įvykis buvo dokumentuotas 1009 m. vokiečių Kvedlinburgo analuose, aprašant saksų misionieriaus Šv. Brunono nužudymą „Rusios ir Lietuvos pasienyje“.

Kvedlinburgo analai buvo rašomi Saksonijoje Kvedlinburgo imperatoriškajame moterų vienuolyne lotynų kalba. Vertimas į lietuvių kalbą – „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą 7 dienos iki kovo idų [t. y. kovo 9 d.] su aštuoniolika saviškių iškeliavo į dangų”.

Analai pirmą kartą buvo paskelbti 1710 m. Vokiečių tyrinėtojai tikina, kad žodis Rusciae („Rusios“) aptariamoje metraščio teksto vietoje atsirado klaidingai perrašius Prusciae („Prūsijos“).

Iš amžių ūkuose skendinčio ir vienuolyno gelmėse paslėpto įrašo apie Šv. Brunono užduotį Rytų Europoje ir tragišką vienuolio Brunono žūtį Lietuvos – Rusios pasienyje, vakariečiai sužinojo apie lietuvių pagonių genties žiaurumą. Lietuviams tai labiau siejasi su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu.

Įsigilinus į šia žinią, galima būtų padaryti ir daugiau prielaidų ar išvadų. Iš įvykio vietos fiksavimo – „Lietuvos-Rusijos ar Prūsijos pasienyje“ galima iššifruoti ir kitas ne mažiau svarbias šio įvykio dalis:

– pasienis siejasi su siena, kuri tuo metu jau buvo žinoma tikriausiai ne tik vienuoliams;

– jei buvo sienos, turėjo būti ir valstybė!

Mes patys dar pilnai nesuvokiame ar nedrįstame net sau pasakyti – „Jau daugiau kaip prieš tūkstantį metų buvo paminėtas ne tik Lietuvos vardas, bet ir valstybė!“

Neilgai trukus maždaug po pusės amžiaus iš kitos Lietuvos pusės atskriejo panaši žinia, parašyta ant beržo tošies glagolicos rašmenimis senąja slavų kalba.

Užrašas ant beržo tošies be fono:

Archeologinių tyrimų Naugardo mieste (Великий Новгород), 1979-1982 metais buvo rasta beržo tošių, ant kurių buvo parašyti tekstai su svarbiomis tam metui žiniomis.

Mus labiausiai domina tošis, mokslininkų rasta 1981 metais ir pažymėta 590 numeriu, kurioje paminėtas Lietuvos vardas. Iš pradžių radinys buvo datuotas 1075–1100 metais.

Atlikus dendrologinius tyrimus buvo patikslinta šio radinio data – 1066 metai. Ant tošies yra lakoniška žinutė „Литва взстала на Корелу“. Lietuviškai, nors ir netiksliai tai būtų – „Lietuva pakilo (karui) prieš Karelus.

Iš kairės prieš užrašą patalpintas „tamga“ ženklas, šiek tiek panašus į muzikoje naudojamą diezą. Tuo laikotarpiu tamgos ženklai buvo naudojami kaip giminės/luomo heraldiniai ženklai, nurodantys rašto oficialumą ir jo autorių.

Šį pranešimą galima vertinti kaip slaptą laišką valdovui, nes jis buvo susuktas į ritinėlį, nesukeliantį jokio įtarimo.

Rusų mokslininkų pagrindinė interpretacija apie šią žinutę – pirmą kartą paminėtas karelų vardas rašytiniuose šaltiniuose.

Apie Lietuvą pateiktos nevienareikšmės žinios, kurios iš vienos pusės rodo jai ypatingą žingeidumą, iš kitos – objektyvius sunkumus dėl labai ribotų žinių apie XI amžiaus Lietuvos istoriją.

Citata „nei skandinavų ir vokiečių kronikos, nei rusų metraščiai nesuteikia jokių žinių apie Lietuvos karinį aktyvumą prie Baltijos, bet kaip rusų taip ir vakarų šaltiniams buvo gerai žinoma apie labai mobilią Lietuvos kavaleriją“.

Labiausiai mokslininkus suintrigavo lietuvių karo žygis sausuma prieš karelus, kai Lietuva (cituojamas A. Luchtanas) yra Nėries vidurupyje, o „kariams reikėjo kirsti Naugardo žemes netoli jų centro, tuo sukeliant joms tiesioginį pavojų“.

Iš pradžių net buvo suabejota šio rašto datavimo tikslumu, nes Lietuvos karinis ir politinis aktyvumas prie pietinių Naugardo sienų pasireiškė tik XII amžiuje.

Šis laiškas rusų mokslininkams pateikė ir daugiau mįslių, į kurias jie nerado atsakymų:

Iš kur ir kaip čia atsirado lietuvių kavalerija?

Kokiu tikslu jie nužygiavo į Kareliją, su kuria jie nesiribojo?

Kodėl Naugardo kunigaikštis su savo kariuomene buvo tik pasyvūs šio lietuvių žygio stebėtojai?

Pabandykime jau mes patys, apie kuriuos rašoma, atsakyti į šiuos klausimus, pasinaudodami ir kitų mokslo sričių žiniomis.

Slavų migracija į Europą

Slavų migracija į Europą prasidėjo VI-VIII mūsų eros metais po avarų pralaimėjimo ties Konstantinopoliu 626 metais.

Išlikusi avarų valstybės „užtvanka“ buvo tiesiog nušluota neapsakomo dydžio slavų genčių, kurių bangos pasklido trimis kryptimis:

pirmoji banga plūstelėjo į šiaurę ir rytus baltų ir suomių apgyvendinton teritorijon, kuri sumišusi su vietiniais gyventojais, suformavo naują rusėnų etnosą;

antroji banga nukeliavo link Balkanų, kur su ten buvusiomis gentimis paklojo pamatus bulgarams ir daliai buvusios Jugoslavijos tautų;

paskutinysis srautas nekeisdamas krypties nuvilnijo į vakarus ir, perkirsdamas baltų apgyvendinto arealo centrą, pasiekė germanų, keltų ir vakarinių baltų žemes, kur sumišus su senbuviais gimė čekų, slovakų, polabų, pamarėnų ir lenkų protėviai.

Ši tautų kraustymosi banga, nors ir vykusi be didesnio pasipriešinimo, palaipsniui naikino senąsias gyvenvietes, kūrėsi nauji traukos centrai.

Dėl pakitusio gyventojų tankumo ir etninės sudėties iš esmės pakito čiabuvių tradicinis gyvenimo būdas, papročiai.

Slavų įsitraukimas į vietinių genčių gyvenimą daugumoje atvejų vyko laipsniškai ir taikiai. Ateiviai kūrėsi laisvuose žemės plotuose, iš vietinių gyventojų perėmė senuosius vietovardžius, dalį jų žodžių ir sąvokų, ypatingai susijusių su autochtonų gyvenimo būdu, aplinka, verslais.

Augant ateivių kiekiui, didėjo jų įvairialypė įtaka, ypatingai didelį krikščionybės spaudimą patyrė pirmykštė protėvių religija.

Skirtingų etninių grupių maišymasis suformavo savitus gyvenimo būdus, papročius, tarmes, kurių visumoje vėliau pradėjo formuotis skirtingos tautos.

Toks laipsniškas slavų įsitraukimas sudarė prielaidas perimti ir išsaugoti senuosius vietovardžius ar net atskirus autochtonų žodžius iki šių dienų slavų apgyvendintose vietovėse.

Vaizdumo dėlei pateiksiu upės pavadinimą „Šėkšna“, slaviškai „Шексна“. Upių tokiu pavadinimu Rytinėje Europoje – ne viena.

Jei paklausite slavo, ką reiškia šitas žodis, be atsakymo, kad tai yra upė, vargu ar sulauksite išsamesnio paaiškinimo.

Paklausus to paties klausimo lietuvio ar latvio, jis pradės mąstyti apie kerplėšą, šiekštą, t.y. apie kelmą, mirkstantį vandenyje. Jeigu šį žodį susiesime su upe, suprasime kad upėje daug šiekštų…

Kai kuriuose slavų traktatuose galima rasti pramanų, kad jie gyveno Centrinėje Europoje jau nuo Herodoto laikų, o laukinės baltų ir ugro finų gentys gyveno lokaliose teritorijose, viena netoli Baltijos, kita šiaurėje už Suomių įlankos.

Mes jau pradėjome įtikėti, kad buvome tokie pat maži, kaip ir dabar, ir dėl to sunkiai suvokiame kaip galėjom užkariauti didumą Rytinių slavų žemių?

Genetika – pramanų sklaidytoja

Sparčiai vystantis genetikos mokslui, atsirado galimybė patikimiau patikrinti kai kuriuos istorinius pramanus ar faktus, nagrinėjant genetinius slavų šeimos, gyvenančios įvairiose Centrinės ir Rytų Europos dalyse skirtumus, kurie buvo įtakojami vietinių gyventojų populiacijų.

Baltų ir ugro finų genetiniai bruožai rytų ir šiaurės slavuose patvirtina slavų ekspansiją į kitų tautų ir genčių gyvenamas vietoves, parodo baltų bei suomių asimiliacijos lygmenį Baltarusijoje ir Šiaurės Rusijoje.

Nustatytas Šiaurės rusų genetinis atstumas su kitais Rytų slavais paaiškinamas daugumos ugro-finų regiono gyventojų suslavėjimu.

Baltai, nors ir tolimi slavų giminaičiai, migracijos laikotarpiu išgyveno didelius demografinius pokyčius. Rytų baltai, spaudžiami slavų ekspansijos, sumišo su jais arba migravo Baltijos regioną, sudarydami pagrindą baltų tautoms.

Taigi, apibendrinant, galime teigti, kad šiuolaikiniai slavai tikriausiai yra daugelio skirtingų genčių žmonių palikuonys, turėjusių panašią ar gana artimą genetiką.

Aišku, tokios genetikų išvados neatitinka mūsų kaimynų skleidžiamiems pramanams, todėl jų traktavimu – genetiniai tyrimai yra nepatikimi.

Baltiškieji vietovardžiai – raktas mįslei įminti

Profesoriai Zigmas Zinkevičius ir Marija Gimbutienė savo iškiliais darbais lingvistikoje ir archeologijoje įnešė neįkainuojamą indėlį nustatant baltų pro tėvynę.

Nors tai visiškai skirtingos mokslo sritys, gautos jų išvados glaudžiai koreliuojasi tarpusavyje. Prof. Z. Zinkevičiaus parengtas ir paskelbtas žemėlapis apie Baltiškųjų hidronimų paplitimo arealą leidžia įminti Naugarde rastoje tošyje užmintą mįslę.

Žemėlapyje matyti, kad Naugardas įsikūręs baltų ir ugro-finų žemių ir abejomis kalbomis paplitusių hidronimų sandūroje.

Rusijos mokslų akademijos akademikas, istorikas Aleksandr Nazarenko, kilęs iš Panevėžio, savo darbuose nedvejodamas tvirtina, kad „archeologinių tyrimų medžiaga liudija, kad slavų patekimas į regioną, kuriame buvo įkurtas Naugardas, įvyko jokiu būdu ne anksčiau VII amžiaus“.

Kad visas regionas buvo apgyvendintas ta pačia ar gimininga tarme kalbančių genčių patvirtina faktas, kad upių pavadinimai nepriklausimai nuo jų ilgio, nuo ištakų iki žiočių (Dniepras, Dniestras, Nemunas ir kt.) yra išlikę iki šiol vienodi, nors per ilgą istorinį laikotarpį evoliucionavo kalbos, karai, masinės ligų pandemijos naikino ištisus regionus, tęsėsi migraciniai ar priverstinės tremties procesai.

Kaip matome iš archeologinių, lingvistinių ir genetinių tyrimų slavai nebuvo autochtonai Centrinėje ir Rytų Europoje, tuo pačiu paneigiamas pramanas apie lietuvių ekspansiją į slavų žemes.

Susipažinę su etnine to meto gyventojų sudėtimi, pabandykime pereiti prie klausimų, iškilusių su radiniu.

Iš kur ir kaip čia atsirado lietuvių kavalerija?

Kaip matyti iš Z. Zinkevičiaus žemėlapio, į pietus nuo Naugardo yra baltiškų toponimų paplitimo arealas, leidžiantis daryti prielaidą apie baltų gyvenamą teritoriją, kurioje buvo įsikūrusi rytinių galindų gentis.

Baltiškų vietovardžių paplitimo erdvėje arčiausiai Naugardo yra Pleskavos tvirtovė, dabar vadinamas Pskovu, kurį ilgą laiką valdė Lietuvos kunigaikščiai.

Kadangi rašytiniuose šaltiniuose neteko rasti nei Lietuvos, nei Rusios valstybių pavadinimų, išskyrus Kijevo Rusią, tai tikėtina, kad, nesant centralizuotos valdžios, didesnius miestus su apylinkėmis valdė kunigaikščiai, kuriuos apjungė ir suvienijo į Lietuvos valstybę didysis kunigaikštis Mindaugas, karūnuotas 1253 m.

Pleskavos kunigaikštystę 1266–1299 metais valdė vienas iš Lietuvos kunigaikščių Daumantas, pravoslavų apkrikštytas Timotiejaus vardu.

Rusios pravoslavų cerkvė jį paskelbė šventuoju. Todėl dalyje XII amžiaus istorinių metraščių pagrįstai rašoma, kad Pleskava buvo būsimos Lietuvos valstybės orbitoje ir po kunigaikštysčių suvienijimo sudarė LDK branduolį.

Nieko nuostabaus, kad Pleskavos kariuomenės kavaleriją laiško ant tošies autorius pavadino „Litva“. Šią versiją patvirtina ir kai kurie rusų istorikai. Kokiu tikslu kavalerija vyko pas karelus, belieka spėlioti. Aišku, kad tai nebuvo taikus apsilankymas.

Kodėl Naugardo kunigaikštis su savo kariuomene buvo tik pasyviais šio lietuvių žygio stebėtojais?

Kaip buvo anksčiau minėta, slavai į šias žemes atsikraustė ne anksčiau kaip prieš 300 metų iki minėto lietuvių žygio ir dar nesuspėjo pakankamai sustiprėti, kad galėtų stoti į lygiavertę kovą su Pleskavos kavalerija, nors tuo metu jau pradėjo „auginti raumenis“ kariaudami su  silpnesnėmis ugro-finų gentimis.

O gal abi kunigaikštystės buvo draugiškuose tarpusavio santykiuose? Vėlesniuose šaltiniuose minima, kad Naugardo kunigaikščiai ne kartą kreipėsi į Pleskavos kunigaikščius dėl karinės pagalbos kovoje su kai kuriomis ugro-finų gentimis vikingais, Livonijos ordinu.

Apie baltų apgyvendintas teritorijas liudija ne tik iki šiol išlikę vietovardžiai, bet ir lakoniškuose tekstuose ant beržo tošies įrašyti mūsų ausiai malonūs ir žinomi žodžiai.

Tijūnas – LDK kunigaikščio vietininkas, ar dvaro administratorius ir ūkvedys. Toks žodis slaviškoje transkripcijoje „ТИУН“ paminėtas tošyje buvo naudojamas senojoje Rusioje XI–XIII amžiais, kuris turėjo panašią prasmę kaip ir Lietuvoje (kunigaikščių ir bajorų tarnas valdantis jų feodalinį ūkį).

Lietuvoje plačiai paplitęs žodis „Klėtis“ (svirnas) rastas  užrašuose ant tošies (платежи поступали в „княжескую клеть“). Vertimas: – „mokesčiai patekdavo į kunigaikščio klėtį“ (iždą). Šis žodis yra išlikęs iki šiol Rusijos kaimuose.

Ką dar galime rasti šioje lakoniškoje žinutėje:

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta lietuvių kariuomenė (pulkas, būrys), tekste vadinamas „Litva“. Pagal šį pavadinimą galima spręsti apie etninę šio dalinio priklausomybę.

Tuo metu kariuomenėms vadovaudavo kunigaikščiai, kurie valdė savo kunigaikštystes ir gynė jas nuo priešų.

Jeigu dokumentuose dar nerandame paminėto žodžio „valstybės“, tai pagal kaimynų suteiktą pavadinimą „Litva“ jau galime tvirtinti, kad Lietuva su jos kariuomene buvo žinoma ir Rytuose.

Šios išvados koreliuojasi su Kvedlinburgo analų žiniomis.

Iš pirmųjų rašytinių šaltinių matyti, kad jau antro tūkstantmečio pradžioje gretimų teritorijų gyventojai buvo atpažįstami pagal tautybę, kalbą ar kitokius požymius: – karelai, samiai, lietuviai, švedai…

Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius