Siekiant patikimų istorinių tyrimų sklaidos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre leidžiamas periodinis mokslo leidinys „Genocidas ir rezistencija“. Naujausiame jo numeryje – dėmesio verti centro istorikų tyrimai.
Dr. Alfredas Rukšėnas straipsnyje „Holokaustas Lietuvoje: 1941 m. birželio 25–29 d. žydų pogromai Kaune“ ieško atsakymų į keblius klausimus dėl nusikaltimų žmoniškumui tiek smulkiuose pogromuose, tiek kankinant ir žudant žydus Vilijampolėje bei „Lietūkio“ garaže Kaune: kokios aplinkybės lėmė atskirų „Geležinio vilko“ organizacijos narių (voldemarininkų) siekius palaikančių asmenų prisidėjimą prie vokiečių A operatyvinės grupės vado SS brigadefiurerio Volterio Franso Stalekerio (Walter Franz Stahlecker) sumanyto žydų naikinimo, koks buvo 1941 m. birželio 24 d. atsikūrusios lietuvių saugumo policijos įsitraukimas į žydų kankinimus ir žudynes.
Spausdinama Holokaustą tyrinėjančio istoriko analizė taip pat aiškina, kodėl šaltiniuose pateikti per pogromą Vilijampolėje žuvusių aukų skaičiai skiriasi, tikslina SS karininkų – oberšturmfiurerio Eriko Erlingerio (Erich Erlinger) ir štandartenfiurerio Karlo Jėgerio – surengtų žudynių operacijų aukų skaičių bei nustatinėja nuotraukose užfiksuotų
žudynių dalyvių, įtariamų lietuvių, vaizdinę tapatybę.
Mokslininkas teigia, kad Vermachto kario Vilhelmo (Wilhelm) Gunsiliaus ir karininko pulkininko Lotaro von Bišofhauseno (Lothar von Bischoffshausen) liudijimuose apie 1941 m. birželio 27 d. įvykius „Lietūkio“ garaže minimas jaunas vyras, kuris žudė aukas, ir V. Gunsiliaus darytoje nuotraukoje matomas baltaraištis su laužtuvu rankoje nėra vienas ir tas pats asmuo.
Remiantis apie juos išlikusiomis labai negausiomis biografinėmis žiniomis paaiškinama, kodėl jaunas vyras ir baltaraištis su laužtuvu rankoje negali būti tapatinami su legendiniu pokario partizanu Juozu Albinu Lukša (slap. Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas, Miškinis, Daumantas, Mykolaitis ir kt.).
Specialiųjų tyrimų skyriaus istorikas Gintautas Miknevičius straipsnyje „Sovietų kariuomenė Lietuvoje 1939–1941 m.“ nagrinėja Raudonosios armijos dislokacijos Lietuvoje faktus, darydamas išvadą, jog jau per pirmąjį sovietų kariuomenės įvedimą sovietų kariškiai grobė piliečius ir stengėsi išgauti iš jų žinias apie Lietuvos kariuomenę, kad savo dezertyrus jie panaudojo kaip šantažo ir spaudimo priemonę Lietuvai, prasidėjus Vokietijos puolimui.
Straipsnyje taip pat aptariami Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, rodantys, kad jau 1940 m. birželio 3–4 d., sovietų kariuomenė telkta okupacijai, o birželio 15 d. Lietuvos pasirašyta sutartis dėl naujų dalinių dislokavimo tik įtvirtino jau įvykusį Lietuvos valstybės okupavimo faktą.
Kad sovietinė kariuomenė elgėsi kaip okupacinė kariuomenė liudija ir karinių dokumentų pavadinimai, ir sovietinių kariškių pasisakymai bei savivaliavimas ir jų nurodinėjimai, įsakymai bei draudimai Lietuvos kariškiams.
Istorinių tyrimų programų skyriaus istorikė Enrika Kripienė straipsnyje „Juozas Šibaila-Merainis“ (taip pat ir slap. Diedukas) iš naujo aptaria biografinio tyrimo metodologiją, partizaninio karo istoriją pateikdama per išsamų asmenybinį vieno šio ginkluoto pasipriešinimo vadų portretą.
Aktyvus, tautiškai susitelkęs mokytojas Juozas Šibaila – vienas iš ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo pirmeivių.
Laisvės kovose jis telkėsii į visuomeninę, telkiamąją veiklą, buvo judėjimo ideologas. Jo gyvenimo analizė leidžia daryti išvadas apie veiksnius ir savybes, galėjusias lemti partizano kelio pasirinkimą.
Mokslinis žurnalas „Genocidas ir rezistencija“ kaip visuomet atviras jaunųjų tyrinėtojų studijoms. Šiame numeryje Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos absolventė Viktorija Janciūtė apžvelgia Lietuvos jaunimo nesmurtinę rezistenciją sovietmečiu Šiaulių regione XX a. 7–9 dešimtmetyje, parodydama, kokiomis raiškos priemonėmis ir formomis provincijos jaunimas minėdavo svarbią Vasario 16-osios datą.
Vilniaus universiteto istorijos magistrė Gretė Binkauskaitė išsamiai apžvelgdama istoriografiją nagrinėja tremties ir politinio įkalinimo vaizdavimą lietuvių prozoje 1956–1986 m.
Išsami kūrinių ir jų leidybos (cenzūravimo) analizė parodo, kaip atsiranda naratyvas, kuriame vienoje gretoje pateikiami partizanų bei nacių žiaurumai, o kitoje – sovietų siekis juos apriboti, kaip vis subtiliau ir veiksmingiau suveikia indoktrinacija, leidžianti meninėje kūryboje pateikti neautentiškas represuotų asmenų patirtis.
Žurnale spausdinami pagrindiniai kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimo įamžinimui skirtos konferencijos pranešimai. Politinis kalinys, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos įkūrėjas bei redaktorius, kardinolas Sigitas Tamkevičius dalinasi prisiminimais apie dvasinį lyderį.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Irena Andrukaitienė aptaria šio iškilaus dvasininko moralinio autoriteto galią politikoje, visuomenėje ir jo poveikį istoriniams įvykiams.
Centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vadovas istorikas dr. Artūras Grickevičius analizuoja lemtingųjų Vincento Sladkevičiaus tarnystės 1956–1959 metų įvykius – straipsnyje parodoma, kaip šv. Sostas Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio principingumo ir atkaklumo dėka galėjo skirti pasaulietinės sovietų valdžios nepageidaujamą dvasininką – kan. V. Sladkevičių – vyskupu.
Leidinyje skaitytojas taip pat ras rubrikas „Diskusija“ ir „Kronika“, leidžiančias prisiminti ir apmąstyti istorinės atminties tematikos įvykius.
Primintina, kad žurnalą „Genocidas ir rezistencija“ Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras leidžia nuo 1997 m. Jo vyriausiasis redaktorius yra dr. Arūnas Bubnys.
