Kai trąšos tampa svarbesnės už lietuvių kalbą

Tuo metu, kai visuomenė laukia Kalėdų ir Naujųjų metų, Seimas ruošiasi įteisinti asmenvardžių rašyme lietuvių kalbos abėcėlei visiškai nebūtinas raides – „w”, „q” ir „x”. Vėl tyliai kėsinamasi į kalbą, atspindinčią mūsų Tautos tapatybę, mąstymo būdą. Kiek galima mūsų Tautą susinti, trypti, naikinti? Kiek kalba yra skirta kasdienei vartosenai kaip eilinis buities rakandas ir kiek kalba yra daug didingesnis reiškinys, nei atrodo vienadieniam vartotojui? Buvęs Seimo narys, istorikas Povilas Urbšys turi tvirtą nuomonę apie politikus, dirbtinai skatinančius lietuvių kalbos eroziją.

„Tuo metu, kai Vladimiras Putinas žvangina ginklais, reiškia ultimatumus NATO plėtrai, mūsų politikai bando inicijuoti priėmimą įstatymo projekto, kuris pakenks mūsų valstybinės kalbos statusui ir dar labiau destabilizuos ir suskaldys visuomenę, – tokį pavojų įžvelgia P.Urbšys.

– Kalba yra viena iš didžiausių nacionalinių vertybių. Vardus ir pavardes asmens dokumentuose galima rašyti tik lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis, išskyrus išimtis, kai Lietuvos pilietis įgyja užsienietišką pavardę. Bet dabar Seimas vėl nori įjungti daugumos „buldozerį”, kuris leistų rašyti visus asmenvardžius ne lietuviškos abėcėlės rašmenimis.

– Ši diskusija dėl nelietuviškos abėcėlės raidžių jau vyksta apie dešimt metų. Latvija šią problemą išsprendė – pirmame asmens dokumento puslapyje vardas ir pavardė rašomi tik latviškos abėcėlės rašmenimis, o pridėtiniame puslapyje – originalo kalba. Latvija šį savo sprendimą apgynė Europos Žmogaus Teisių Teisme, o Lietuvos politikai nori įteisinti liberalesnį vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymą, nors nuo to nukentės seniausios Europoje esančios valstybinės kalbos statusas.

Visuomenė dar kartą bus supriešinta. Prezidentas Gitanas Nausėda savo priešrinkiminės prezidentinės kampanijos metu pasisakė už latvišką variantą, o dabar prezidentūra ir Seimas įsivėlė į „smėlio dėžių” karus. Priėmę liberalesnį asmenvardžių rašymo įstatymą nei Latvijoje, kaimynams įsmeigsime į nugarą peilį. Jei Lietuva priims liberalesnį įstatymą, tai gali atsiliepti Latvijos vidaus politikai. Gali vėl įsižiebti užgesę vidiniai konfliktai su rusakalbiais.”

– Lietuva ir Lenkija šiuo metu atlaiko didžiausią nelegalių migrantų antplūdį. Lenkija yra mūsų strateginė partnerė NATO. Gal todėl mūsų politikai nori dar labiau įtikti mūsų strateginiams partneriams ir itin stengiasi dėl tų trijų, lietuvių kalbai nebūtinų raidžių?

– Tie, kurie taip teigia, nori mums įteigti, kad Lenkija, būdama mūsų strateginė partnerė, kalba su mumis ultimatumais kaip Putinas. Taip nėra. Ar turime daryti kažkokias nuolaidas? Tada tokia sąjunga būtų iš tam tikrų išskaičiavimų. Vadinasi, vienais atvejais stovėtume petys į petį, o kitais – ne.

– Valdančiojoje koalicijoje esanti Laisvės partija kol kas nesugeba nei dekriminalizuoti narkotikų, nei įteisinti vienalytę partnerystę, nei ratifikuoti Stambulo konvenciją. Gal kiti koalicijos partneriai tikisi suminkštinti Laisvės partijos nusivylimą bent įteisindami raides „w”, „q”, „x”? Juk tai ypač patiktų teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai.

– Be abejo, negalima atmesti, kad valdančioji koalicijos santarvė dabar yra ties netikrumo bedugne ir dėl tos santarvės ant laužo gali būti padėta mūsų valstybinė kalba. Dabar kilo didžiulis skandalas dėl Baltarusijos trąšų. Apie tai kalbama daug daugiau nei apie tai, kas gali atsitikti mūsų kalbai.

Iki kokio absurdo nusiritome, kad trąšos tapo svarbesnės už kalbą! Argumentas, kad mūsų piliečiai, įgiję užsienietiškas pavardes, laimi bylas teismuose, irgi yra klaidingas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad pirmame lietuviško asmens dokumento puslapyje negalima rašyti bet ko, tačiau Vilniaus savivaldybė neapskundžia apylinkės teismų sprendimų ir jie įsigalioja taip ir nepasiekę Vyriausiojo administracinio teismo.

Kalbos komisija aiškiai pasakė, kad išimtys negali tapti taisykle, bet politikai vis bando to nepaisyti. Tikriniai daiktavardžiai – išskirtiniai, jie įvardija ne tik mūsų tapatybę – vardus, pavardes, bet ir vietovių pavadinimus (toponimus). Ar politikai, leidę nelietuviškai rašyti vardus, pavardes, neatvers Pandoros skrynios?

Jei šį barjerą peržengsime, nuleisime asmenvardžių rašybos kartelę, kitas žingsnis bus vietovardžių keitimas. Kai dalį Lietuvos teritorijos pažymėsime nelietuviškais pavadinimais, koks tada bus trečias žingsnis? Ar norime, kad ir vėl prasidėtų autonomijos siekimo procesai? Tai yra egzistencinis klausimas ne tik politikams, bet ir visai mūsų Tautai, kiek esame apsisprendę apginti tai, ką nuo amžių saugojo mūsų protėviai.

Visais laikais tiek istorija, tiek kalba rodydavo tam tikrą istorinę-nacionalinę Tautos brandą. Mes negalime pasigirti tokia istorija kaip Romos imperija, bet visada turime prisiminti vieną dalyką. Mes, Lietuvos valstybė, savo kalba esame unikalūs ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, nes išsaugojome gyvą vieną seniausių indoeuropiečių kalbų. Tik ne visada suprantame, kad mūsų kalba yra išskirtinė vertybė, kuri visada mums padėjo išlikti geopolitinėse audrose.

– Kodėl požiūris į žmogų, jo kalbą, jo valstybę degraduoja būtent dabar?

– Dabartinis laikmetis yra tapatybės krizės laikmetis. Keliami klausimai, kas yra žmogus, kas yra vyras, kas yra moteris, kas yra valstybė. Tapatybės krizės metu įjungiamas susinaikinimo mechanizmas, kvestionuojamos tos vertybės, sąvokos, sampratos, kurios susiformavo per tūkstantmečius. Medikai kalba, kad per pandemiją reikia turėti stiprią imuninę sistemą, bet kad atlaikytume Tautos tapatybės, lyčių tapatybės krizę, svarbu turėti stiprią dvasios imuninę sistemą.

Visuomenės, kurios prieš tokias krizes neturi labai stiprios dvasinės imuninės sistemos, paprasčiausiai susinaikins. Jau gyvename išlikimo kryžkelėje. Daug žmonių išvažiavo. Mes, tie, kurie čia liko, turime išsaugoti Tautos vertybinius polius.