Gruodžio 15 d. Seimo Teisės teisėtvarkos komitetas pritarė teisiškai neprotingam ir socialiai netsakingam socialdemokrato Algirdo Syso pasiūlymui supaprastinti apsaugos nuo smurto orderio skyrimo tvarką, nenumatant įstatyme a) jokių jo skyrimo pagrindų, b) jo taikymo apimties (kvalifikacinių kriterijų).
Klausymus vedusi Seimo narė Irena Hasė (Haase) komiteto posėdyje, kuriame buvo balsuojama, nedalyvavo („nusiplovė rankas“). Komiteto nariai balsavo nesusipažinę su šimto su trupučiu puslapių išvada.
Net komiteto pirmininkui (kuris paprastai turi žinoti reikalą) išvados turinį trumpai „referavo“ biuro darbuotoja. Valstietis Algirdas Stončaitis bandė prieštarauti, jog taip negalima, bet buvo ignoruotas. Komitete dalyvavusiems NVO atstovams pasisakyti nebuvo leista.
Išvadai buvo pritarta trijų valdančiųjų (Stasio Šedbaro, andriaus Navicko ir Tomo Raskevičiaus) bei vieno opozicijos atstovo (Juiaus Sabatausko balsais). Jis ir lėmė sprendimą, nes vienas balsavo prieš (A. Stončaitis), du susilaikė (Olševskis ir Širinskienė).
Iš balsavusių už du – A. Navickas ir T. Raskevičius – pavadavo posėdyje nedalyvavusius Gabrielių Landsbergį ir Aušrinę Armonaitę – ir dėl tos pačios išvados balsuos antrą kartą Žmogaus teisių komitete. Taip pas mus yra priiminėjami spendimai.
Įstatymas, jei bus priimtas toks, kokiam pritarė komitetas, detalizuoja tik orderio skyrimo tvarką. Kitaip tariant, numato kaip jis skiriamas, bet ne už ką. Bet tvarka yra antraeilis klausimas, jei policija galės skirti orderį „profilaktiškai“, vien dėl menamo ar galimo pavojaus. Kaip sakant, „na vsiakij požarnyj“.
Situacija man primena Vaiko teisių reformą, kada įstatymu buvo įvestas vaiko paėmimo iš tėvų institutas motyvuojant “nesaugia aplinka”. Tada įstatymas irgi nenustatė nei jo taikymo pagrindų, nei apimties (kriterijų), jame tik buvo aprašyta “grėsmės lygio” procedūra.
Vertinimo kriterijus ministerija tada susikūrė pati, ir mes matėme, kokiais absurdais dėl promilių, ar vaiko palikimo be priežiūros visa tai baigėsi. Nereikia būti orakulu, kad suprastum, jog taip pat bus ir šiuo atveju.
Kriminologai sako, kad Lietuvoje yra pernelyg piktnaudžiaujama policine valstybės galia. Pvz. lyginant su kitomis šalimis, Lietuva pasižymi itin dideliu sulaikymo iki teismo procentu: pernelyg daug žmonių yra izoliuojami vien tuo motyvu, kad tas žmogus kelia pavojų, kad kažkas neįvyktų.
Kitaip tariant, ši kardomoji priemonė yra dažnai skiriama neproporcingai: tais atvejais, kai jos taikymas yra nebūtinas.
Negalima išleisti iš akių ir psichloginės specifikos. Agresiją (veiksmą) lemia ne lytis, bet turima galia.
Vyras paprastai naudoja agresiją, kai puola, moteris – kai ginasi. Pvz. yra pastebėta, kad moterys teisėjos paprastai skiria didesnes sankcijas, negu vyrai. Kai eina kalba apie konfliktą poroje ir šeimoje, šis orderis – tai užtaisytas ir ant stalo padėtas pistoletas.
Žmogaus teisių apsaugos kontekste, žmogaus teisės (į nuosavybę, judėjimo laisvę) gali būti apribotos tik tada, kai yra realiai pažeidžiamos kito žmogaus teisės, o ne tada, kada yra tik galimybė, jog jos bus pažeistos.
Lygiai taip pat, apribojimas galimas tik kraštutiniais atvejais, kai nėra kitų priemonių situacijai išspręsti. Jau minėjau, kad net Stambulo konvencija, kalbėdama apie orderį (skubų draudžiamąjį nurodymą), numato, jog jis taikomas tik tiesioginio pavojaus atveju, t.y. kai žala yra neišvengiama ar smurtas jau buvo ir jis gali pasikartoti.
Su orderiu susijęs teisinis reguliavimas iš esmės remiasi prielaida, jog asmuo, kuriam jis yra taikomas, yra a priori pavojingas. Panašiai buvo ir vaiko paėmimo iš tėvų atveju.
Tik jei tada šeima pagal įstatymą tapo grėsmės šaltiniu, tai šiuo atveju tokiu šaltiniu tampa vyras.
Kuo mes žmones laikome? Užsislaptinusiais smurtautojais?
Atrodo, kad taip.
Yra toks posakis kiekvienas apie kita žmogų sprendžia kaip apie save tai jei valdžia mus tokiais laiko tai tik pasako kad jie patys yra tokie ir tai nereiškia kad mes tokie.
Kuom pats kvepia, tuom kitą tepa… 🙁