Kuomet žmogaus teisių aktyvistai, nevyriausybininkai, demagogijos strėlėmis taškus sau medžiojantys politikieriai ir kiti lozunginio altruizmo vėliavnešiai yra nuskrieję į paralelinį pasaulį su reikalavimais atverti sienas plūstantiems nelegaliems migrantams, pasirūpinti jais, kad gink Dieve niekas neliktų nepatenkintas, sukurti jiems kuo geresnes sąlygas, absoliučiai nesigilinant į valstybės pajėgumus ir pasekmes, aš irgi leidau sau bent trumpam įžengti į utopijos slėnį, perskirstydamas garsiai šūkaujančių veikėjų roles.
Vaizduotė nukėlė mane į aktyvių trimitininkų valdas, pradedant kaltinimais tarptautiniu mastu apie kankinimus žvanginančiu Seimo kontrolieriaus įstaigos Žmogaus teisių biuro vedėju Vytautu Valentinavičiumi (koks uolus tarnavimas tave nuo padų iki galvos išlaikančiai tėvynei, išgyvenančiai sudėtingiausią laikotarpį nuo pat nepriklausomybės pripažinimo!), advokatu Laurynu Biekša, kitais vietos šaukliais ir baigiant aukštais ES valdininkais, tokiais kaip vidaus reikalų eurokomisarė Ilva Johanson (Ylva Johansson), pareiškusia, jog Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos bus prašoma taisyti teisės aktus, leidžiančius išstumti migrantus.
Naudodamasis tuo, kad atsidūriau nuo realybės per šviesmečius nutolusioje erdvėje (taigi, viename lygyje su jumis), norėčiau pasiūlyti tam tikras rokiruotes – jūs priimate į savo būstus (butus, sodybas, pilaites) migrantus, o aš pabūsiu humanizmą ugnimi ir kalaviju nešantis inspektuotojas.
Atvykęs tikrinti, kaip gyvena svečiai, būsiu reiklus – kiekvienam turėsite suteikti tam tikrą gyvenamąjį plotą, ir nė centimetro mažiau; visiems atvykėliams turi būti garantuotos orios sąlygos – nuo dantų šepetėlių iki patogių lovų, kitų orų gyvenimą užtikrinančių baldų; taip pat iš savo kišenių privalote užtikrinti nemokamas medicinos, vertimo, švietimo, teisines paslaugas, sotų maitinimą su reikiamais vitaminų kiekiais, patenkinti higienos, kultūros, laisvalaikio poreikius.
Taigi, turite mikliai suktis – papildomų patalpų įrengimui samdyti statybininkus, apdailos meistrus, elektrikus, santechnikus, taip pat maisto gamintojus, pasirūpinti teritorijos apšvietimu, apsauga ir dar milijonu kitų dalykų.
Jei kuris nors jūsų pamėgintų cyptelti, kad tai ne pagal jūsų išgales, neturite tam lėšų, pajėgų, resursų, laiko, būsiu tvirtas kaip uola – man nė motais, privalote visa tai padaryti, ir baigta.
Jeigu kas nors mėgintumėte prasižioti, jog tokiu atveju neužtikrinsite svarbiausių savo ir savo artimųjų poreikių, jų saugumo, galite nevargti – nepermaldausite, nenorėsiu net klausyti.
Jei nauji gyventojai brausis į jūsų sklypą, laužydami tvoras ir duris, daužydami langus, lupdami plytas, mėtydami į jus akmenis, grasindami sukelti namuose chaosą, o paskui ir visišką kolapsą, būsiu nepalenkiamas humanizmo ir tolerancijos švyturys – turite susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, ir taškas.
Jeigu išdrįsite dar kažką murmtelėti savo pabalusiomis lūpomis, išvadinsiu jus kietaširdžiais, žiauruoliais, bejausmiais cinikais; prismaigstyčiau į atlapus tiek etikečių, kad nespėtumėte jų atplėšinėti.
Ir kai jūs nebespėsite suktis mano parinktos pasiutpolkės ritmu, ataskaitoje visai planetai paskelbsiu, kaip jūs kankinate atvykėlius ir mindote jų teises.
Man bus absoliučiai dzin, kad jūs ne iš piktos valios, nebūdami nei žiaurūs, nei antihumaniški, o dėl objektyvių priežasčių nepajėgiate visko užtikrinti, kad jūsų biudžetas ir pajėgos ne begalinės, kad rūpindamiesi nelegaliai pas jus patekusiais migrantais ir taip esate smarkiai priversti karpyti savo šeimos narių poreikius, verstis per galvą keturgubu salto, gyventi nuolatiniame įtampos, budėjimo, režime, esate atsidūrę ties pervargimo ir išsekimo riba.
Man vienodai švies, kad nuo antplūdžio pradžios jau būsite nuveikę daug darbų gerinant sąlygas atvykėliams – nepaisydamas nuoširdžių jūsų pastangų, aš toliau šauksiu apie kankinimus, beširdiškumą, visas išsipūtęs nuo savo teisuoliškumo mosuosiu pasenusiais, nūdienos situacijos visiškai neatitinkančiais paragrafais.
Ne mano reikalas, kad nepaslanki biurokratinė ES mašina nesugeba laiku ir efektyviai reaguoti į pokyčius, susijusius su Rusijos ir Baltarusijos organizuojamais didžiuliais migrantų srautais, jų užkardymu.
Man nesvarbu, jog nėra ir pagrįstos, realios, objektyvios statistikos, kiek tarp atvykėlių kriminalinių nusikaltėlių, kiek jų priklauso nelegalioms sukarintoms grupuotėms, teroristinėms gaujoms, kiek tarp jų yra šnipų; nesvarbu ir tai, kad to neįmanoma operatyviai patikrinti, kad kiekvienam atvejui ištirti būtų išeikvojamos pernelyg didelės laiko sąnaudos, turint omeny išties nemenkus atvykėlių srautus arba išvis nebus galimybės išsiaiškinti jų praeities – reikalavau ir reikalausiu, jog jie būtų įleisti į jūsų namus, išnagrinėjant kiekvieną istoriją, o jūs demonstruokite aukščiausią gimnastikos klasę, vartykitės ore kaip norite, kad tik įtiktumėte mano sąlygoms.
Žinoma, jūs savo valdose negalite sulaikinėti nelegalių atvykėlių ar kaip nors kitaip varžyti jų teisių, nors didelių, visiškai nesiorientuojančių aplinkoje, nepajėgiančių susikalbėti, o dažnu atveju ir dokumentų neturinčių žmonių būrių išleidimas sukeltų papildomą užprogramuotą pavojų, kad jie pasiklys, o pasiklydę ims panikuoti, eis į svetimas valdas, kels konfliktines situacijas arba patys taps nedraugiškai nusiteikusių gyventojų pykčio objektais; bus labai daug šansų, kad dalis atvykėlių nebenorės grįžti į jūsų namus, bursis į organizuotas, jėgą naudoti pasirengusias grupes, taip dar labiau šokdindami pasieniečius, policiją, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, kitas institucijas, keldami realias susirėmimų grėsmes.
Aš, visas spindintis teisuolio aureole, nesiliausiu postringauti, mokyti ir moralizuoti, nors gaisras čia pat, o paragrafai ir galimybės neatitinka nūdienos realijų.
Aš aklai tikėsiu nekviestų svečių istorijomis apie jų persekiojimus, skurdą, ligas, nors atsakingų tarnybų atstovai nuolat praneša apie simuliacijų, netgi savižudybių imitacijos faktus, kitas melagystes; matome, kaip pastarosiomis dienomis šantažuojama ir manipuliuojama vaikais, prie sienos pučiant jiems į akis cigarečių dūmus, kad iš graužiamų mažylių akių prieš baltarusiškų TV kameras pasipiltų ašaros.
Aš užsimerksiu prieš faktus, kad migrantai turi pinigų skrydžių bilietams, taksi, išmaniesiems telefonams, kompiuteriams, nakvynėms Baltarusijos viešbučiuose, sumoka tūkstančius eurų žmonių kontrabandininkams, kad kai kurie iš jų, kaip patys prisipažįsta interviu, uždirba savo tėvynėje po 800-1000 JAV dolerių ir tikrai nebadauja, kad jie žingsniuoja link Lietuvos ir Lenkijos sienos anaiptol ne prasčiausios kokybės rūbais, pasirūpinę palapinėmis, kirviais, kastuvais, gausybe kitos mantos – regėdamas tai, vis tiek nepaliaujamai šauksiu apie skurdą ir persekiojimus.
Man nekils jokių abejonių, kad graudžios migrantų istorijos nebūtinai yra tokios, kokias jie pateikia; neateis į galvą, kad keistai skamba, pavyzdžiui, grasinimai nusižudyti čia, Lietuvoje, užuot grįžus į savo kilmės šalį, jei pas mus taip jau blogai.
Aš nesusimąstysiu, nė akies krašteliu nepažvelgsiu į kitą medalio pusę, kad gal atvykėliai, o ne jūs elgiasi neatsakingai, prieš žiemos šalčius atsivežę savo vaikus prie jūsų tvoros ir šantažuodami jų sveikata, reikalauja įsileisti į vidų; beje, kuo daugiau jūs jų įleistumėte, tuo sunkiau būtų užtikrinti orias sąlygas gausėjantiems srautams – matydamas tai, aš su dviguba energija šaukčiau apie migrantų atžvilgiu pažeidžiamas teises.
Aš nekreipsiu dėmesio, kad pilantis kaltinimams nehumaniškumu, daugelis migrantų išmeta batus, rūbus, maistą, kuriuos jiems parūpina mūsų valstybės tarnybos ir nevyriausybinės organizacijos, tuštinasi termosuose, nusiaubia teritorijas, kuriose buvo apgyvendinti – viskas, ką kalbėsite jūs ir atvykėliai, bus traktuojama pastarųjų naudai.
Ir jei kas manęs paklaus, ką siūlai, gerbiamasis, atrėšiu, kad tegul ES kuria pataisas dėl griežtesnės migracijos politikos, o kol tai neįvyks, atidarykite kuo plačiau duris – kad jūsų namus sulig kiekvienu platesniu atvėrimu purtys vis didesnė neramumų banga, kad svečių kambariuose ir taip pliekiasi riaušės, kad jūs negalite laukti, kol pasistūmės vėžliški tarptautinių teisės aktų korektūrų tempai, manęs, kaip sakoma, nekaso, nelįskite į akis su savo argumentais.
Čia utopiniai vaizdeliai blanksta – po sapno aušta realybės rytas, sustatydamas viską į senas vietas. Taip, kaip aš vaizduotėje elgiausi su etatiniais mojuotojais žmogaus teisių kortomis, dabar jie elgiasi su valstybe, ją išlaikančiais piliečiais.
Kolapso išvengti siekiančioms Lietuvai, Latvijai, Lenkijai tenka ištverti dvigubą šantažą, kuriuo užsiima nelegalūs migrantai, nevengdami netgi dangstytis savo vaikais ir mosuotojai žmogaus teisių pjūklais, kurie kalbėdami apie humanitarinę krizę, visiškai nesusimąsto apie šių valstybių ir jų piliečių likimus, visos ES saugumą. Saugodami šakas, jie pjūklų dantimis smagiai skrodžia per kamienus, skatindami dar didesnes migracijos bangas ir dar didesnius neramumus.
Jokiame tarptautiniame teisės akte nėra parašyta, kad valstybė, ypač nedidelė, per negalėjimą turi priimti milžiniškus migrantų srautus, dėl jų turi būti dusinama chaoso, įtampos ir sumaišties, privalo patirti socialinius ir ekonominius sukrėtimus, rizikuoti giliomis politinėmis ir institucinėmis krizėmis.
Kuo labiau didėtų migrantų srautai, tuo sunkiau dėl valstybės išteklių ir žmogiškų pajėgų trūkumo jiems būtų užtikrinti bent kiek oresnes sąlygas, jau nekalbant apie itin skausmingą Lietuvos piliečių poreikių apgnaibymą tuštinant šalies rezervą, kurį būtų galima panaudoti onkologinių ligonių gelbėjimui, kovido sukeltai krizei valdyti ir kitiems gyvybiškai svarbiems dalykams.
Neabejotinai būtų apkarpytos lėšos socialiniams, ekonomikos vystymo ir daugeliui kitų be galo reikalingų projektų, patirtų smūgį jau ir taip lūžinėjanti, traškanti, braškanti sveikatos sistema, šalis būtų priversta klimpti į vis didesnes skolas. Apie realią naštą, kurią dėl migrantų antplūdžio patiria ir patirs valstybė, jau rašiau su konkrečiais pavyzdžiais ir paskaičiavimais, tad nesikartosiu. Tačiau žmogaus teisių aktyvui skaičiavimų juk nereikia, jie viską puikiai išmano ir gali mus visus pamokyti.
Žinoma, turime padėti tiems migrantams, kurių gyvybei ir sveikatai iš tikrųjų gresia pavojus, ypač vaikams, paaugliams, kitoms pažeidžiamoms grupėms, tačiau valstybė negali taikstytis su bekraštėmis šantažo upėmis, kaip šąla nelegalūs atvykėliai prie Lietuvos sienos ir kokie mes beširdžiai būsime, jei jų nepriimsime.
Migrantai žinojo, kur eina. Žinojo, kad savo veiksmais augina nelegalios migracijos bangą, sukurdami didžiules problemas, chaosą, įtampą, keldami paniką, neramumus, sunkindami valstybių, toli gražu nepriklausančiųjų turtingiausių ES narių klubui, finansinę, ekonominę, socialinę padėtį.
Jie žinojo, kad bus apgręžti. Žinojo, kad bendradarbiauja su banditišku A. Lukašenkos režimu, kuriam žmogaus teisės nevertos sukirmijusio šungrybio. Žinojo, kad mes, lenkai, latviai ir taip turime daugybę problemų, susijusių su pandemijos pasekmėmis, jų suvaldymu. Ir visa tai žinodami, jie sąmoningai šturmuoja sienas, nusišvilpdami į tų valstybių būklę, savo žingsnių padarinius.
O, kad žmogaus teisių šaukliai pademonstruotų bent dalelę savo uolumo dėl padorių daugiavaikių šeimų, vienišų pensininkų, neįgaliųjų, gyvenančių pasibaisėtinomis sąlygomis ankštose patalpėlėse su kiaurais stogais ir pūvančiomis sienomis, niekaip nesulaukiančių valdiškų įstaigų pagalbos, metų metus negaunančių socialinių būstų, kamuojamų skurdo ir svajojančių apie bent kiek oresnes sąlygas (pavyzdžių per visą Lietuvą – šimtai, tūkstančiai, surinkite bet kurios seniūnijos numerį, ir juos išgirsite); kad jie taip aktyviai lakstytų po TV laidas dėl Lietuvos vaikų poreikių, kai vieno pas globėjus gyvenančio nepilnamečio maitinimui per dieną oficialiai skiriami vos 5 eurai (migrantams – trigubai daugiau).
Nesakau, kad nereikia rūpintis Lietuvoje esančiais migrantais. Žinoma, reikia. Tačiau būdami savo šalies piliečiais, jūs, mėgstantys kalbėti apie žmogaus teises, įsigilinkite į valstybės situaciją, jos galimybes.
Tikiu, jog kada nors įtampa nuslūgs, tačiau viena aišku jau dabar – į istorijos vadovėlius kaip šviesūs pavyzdžiai pateks ne tie, kas kaišioja pagalius į ratus molingame kelyje klimpstančiam valstybės vežimui, o tie, kurie nežmoniškai sunkiomis sąlygomis bando jį ištraukti. Pirmiausiai pasieniečiai, kariai, policijos pareigūnai, šauliai. Didžiulė pagarba Jums. Matant, kaip saugodami sienas Jūs pasiaukojamai dirbate dėl Tėvynės, nekyla jokių abejonių – atlaikysime.
